Jojo Moyes "Mergina, kurią palikai"

Maždaug prieš metus (tikrai jau tiek praėjo?) čia rašiau apie Jojo Moyes knygą „Aš prieš tave“. Toji knyga, net ir prabėgus metams, man vis dar kelia gerus jausmus, prisiminus Lu ir Vilio istorijas. Būtent dėl šios knygos paliktų įspūdžių ir nusprendžiau leistis į dar vieną kelionę šios autorės rašomais puslapiais. Nepabijojau ir pasiėmiau į rankas antrąjį šios autorės darbą lietuvių kalba „Mergina, kurią palikai“.

Ši knyga pasakojo istoriją apie dvi moteris, prancūzę Sofi ir anglę Livę, kurios gyvena atskirstos šimto metų laikotarpio, tačiau jas abi jungia paveikslas – „Mergina, kurią palikai“. Nutapytas Pirmojo pasaulinio karo metais Sofi vyro, paveikslas vaizduoja pačią Sofi ir padeda jai išgyventi karo metais: kai vyras išsiunčiamas kariauti, kai skanus maistas pasirodo tik sapnuose, kai dėl išgyvenimo tenka kovoti pamynus visus principus. Sofi kovoja, o paveiksle įkūnyta jos nepalūžtanti dvasia, padeda jai neužmiršti tikėjimo.

Beveik praėjus šimtmečiui į tą patį paveikslą, kabantį savuose namuose, kasryt žvelgia Livė – jauno ir perspektyvaus architekto našlė, kuri vis dar mokosi gyventi po vyro netekties bei išvengti ją persekiojančios mokesčių inspekcijos persekiojančios ją dėl namo, kuriame ji, paprasčiausiai, negali leisti sau gyventi. Negana to, greitai Livės gyvenimas pradeda nesuvaldomu greičiu slysti iš rankų, kai dailininko – Sofi vyro – giminės pareiškia, jog jos namuose esantis paveikslas yra iš jų pavogtas dar Pirmojo pasaulinio karo metais, todėl Livė į jį neturinti jokių teisių.

Dėl „Merginos, kurią palikai“ romane užverda tikras mūšis, kuriame, visgi, svarbūs ne kieno nors principai ir norai, o tiesa. Tiesa, kurią reikia gabalėlis po gabalėlio surinkti negailint jėgų ir nepasiduodant. Kas atsitiko Sofi karo metu? Kur ji dingo? Ar paveikslas tikrai vogtas? Tai pagrindiniai paprasti klausimai, į kuriuos atsakymų, pasiėmę knygą į rankas, imsite ieškoti. Tačiau už šių paprastų ir kasdienių klausimų slypi ir kiti: kokia tikėjimo kaina? ar verta priešui atiduoti visa, ką turi ir tikėtis, kad jis tau padėtis? ką reiškia būti žmogumi žmogui? kas apibrėžia išdavystę?

Šį kartą Jojo Moyes sukūrė šiltą, puikiai atostogoms tinkantį, kiek detektyviškos gyslelės turintį pasakojimą apie dvi stiprias, gal kiek naivias, kaip pasakytų cinikai, moteris, kurios nepasiduoda ir moka pastovėti už tai, kas joms brangu, net jei visas pasaulis sako, kad jos neteisios.

Visgi, turiu pasakyti, kad iš šios autorės tikėjausi kiek daugiau. „Mergina, kurią palikai“ tikrai nemušė į širdį taip stipriai, kaip „Aš prieš tave“; ir padėjusi šią knygą į lentyną, tikrai likusią dienos dalį – ar net keletą dienų – negalvosiu apie šią knygą, kaip galvojau apie „Aš prieš tave“. Bet dėl šios kritikos ne tiek kalta autorė, kiek aš pati su klaidingomis viltimis - juk kiekviena jos knyga negali būti "Aš prieš tave".

„Mergina, kurią palikai“ buvo mielai ir šiltai papasakota karo meilės istorija su moyesiškais veikėjais, kurios įdomu pasiklausyti bei skaitant pagalvoti – ar aš būčiau taip rizikavusi?

Palieku su trumpute kūrinio ištrauka:

"..Paauksuotas rėmas vietomis apsilaupęs, bet kaip tik dėl to jai visada atrodė žavus. Livei patiko kontrastas tarp senovinio, apsitrynusio, bet puošnaus paveikslo rėmo ir švarių, griežtų ją supančių linijų. Patiko, kad tas paveikslas buvo vienintelis spalvingas objektas kambaryje, senovinis, vertingas, švytintis it nedidelis brangakmenis jos lovos gale.

Tik dabar čia ne šiaip sau paveikslas, ne šiaip sau bendros istorijos, kuri suprantama tik vyrui ir žmonai, dalelė. Dabar šiame paveiksle ji mato žymaus dailininko žmoną, kuri dingo, gal net buvo nužudyta. tas paveikslas - tai paskutinė grandis, siejanti šeimą su koncentracijos stovykloje atsidūrusiu jame pavaizduotos merginos vyru. dabar tai - dingęs paveikslas, bylos objektas, tolesnio tyrimo objektas. Ji nė pati nežino, kaip turėtų jaustis dėl šios naujos informacijos; suprantama tik tiek, kad dalies paveikslo ji jau neteko."