John Fowles "Kolekcionierius"

Dar viena sukrimsta knyga. Vėl iš XX a. lobynų, tik šį kart ne amerikiečių, o anglų – John Fowles „Kolekcionierių“ (1963) norėjau perskaityti dar paauglystėje, kai užsivedusi verčiau „Prancūzų leitenanto moters“ puslapius, tačiau šansas tai padaryti nusišypsojo tik dabar. Ir galbūt gerai, kad dabar, nes Fowles tikrai nėra toks rašytojas, kurį patarčiau skaityti nesulaukus bent kiek brandesnio amžiaus (pripažįstu anksčiau padariusi klaidą). Ne todėl, kad jis šokiruotų, ar darytų „blogą“ įtaką, o todėl, kad norint pasinerti ir suprasti apie ką autorius rašo, kokias idėjas iškelia, reikia turėti šiek tiek gyvenimiškos patirties – ne vien tik teorijas – galvoje.

Fowlesas yra vienas iš originalesnių balsų XX a. Europos literatūroje. „Kolekcionierius“ buvo antrasis šio autoriaus kūrinys, kurį skaičiau, ir iš šios patirties jo darbus galiu apibūdinti kaip klasikos (veikia angliška prigimtis?) ir naujojo meno, originalumo (prancūzų įtaka?) samplaikas: aukštas, kone elitiškai lengvas, rašymo stilius ir naujos, postmodernios mintys susilieja į vientisus kūrinius, kuriuos gali skaityti lėtai, o gali ir suryti per naktį.

Taigi „Kolekcionierius“. Turinys gan paprastas. Miesčionis Frederikas, peteliškių kolekcionierius, išlošia pinigų ir nusprendžia, savo kolekciją papildyti dar vienu – ypatingu – egzemplioriumi. Jo kolekciją papildo Miranda – dvidešimtmetė meno studentė. Jis laiko ją uždarytą rūsyje, tarsi peteliškę po stiklu, ir sakosi, ją mylintis bei tikintis, kad ir ji jį pamils, - kai pažins, todėl jis duoda Mirandai viską, ko ši tik įsigeidžia. Bet Mirandai nesuvokiama jo dirbtinė meilė, ji nesupranta kaip žmogus gali šitai nežmoniškai elgtis, būti toks šaltas, nesugebantis tikrai jausti, stabarus, nemokšiškas ir neturintis nė kruopelytės empatijos jausmo. Frederikas, kuris nori būti Ferdinandu, bet yra, - taikliai Mirandos pavadinamas, -  Kalibanu iš Šekspyro "Audros", taip pat, negali suvokti Mirandos pasaulio: tikrojo meno ir grožio, nekaltybės ir nepriklausomumo, ryžto iki paskutinės akimirkos neišsižadėti meilės gyvenimui bei nenumalšinamo laisvės, laisvės mylėti, troškio.

„Kolekcionierius“ savo natūra yra psichologinis trileris, bet čia nemaža minčių apie meną, Dievą, priešingų pasaulėjautų susidūrimus, humaniškumą, kurį, nepaisant aplinkybių, turime išlaikyti nepažeistą, nes tik gailestis ir atjauta kitiems skiria žmonės nuo kalibanų; šios mintys praplečia kūrinio žanrą ir jis tampa ne tik aukos ir pagrobėjo istorija, bet metonimija pasaulio, kuriame egzistuojame. 

Iki pat pabaigos Miranda išlieka, nors gan prieštaringai ir ne be kovos, žmogumi: „Šįryt įsivaizdavau, kad man pavyko pabėgti ir kad Kalibanas stojo prieš teismą. Aš kalbėjau jo naudai. Pasakiau, kad jo atvejis tragiškas, jam reikia užuojautos ir psichiatro pagalbos. Atleidimo“.

Visgi Klibanas knygoje nėra tipiškas pagrobėjas-šeimininkas, o Miranda paprasta auka. Jie abu yra tiek aukos, tiek ir šeimininkai, kadangi Mirandos išprusimas, lengvas jaunystės snobizmas ir pasikėlimas, netrukdo jai naudotis Kalibanu ir jo pinigais, - įsitikinęs, kad ją myli ir dėl savo ribotumo jis tampa laikina auka.

Būtent įdomūs, prieštaringi ir nevienapusiški personažai yra viena iš priežasčių, kodėl patariu nepatingėti ir perversti šią knygą. Kita priežastis tai autoriaus meistriškumas, kuriuo dar neteko suabejoti. Knyga parašyta lengvu ir įtikinamu stiliumi, naudojant pirmąjį asmenį: pirmoji, trečioji ir ketvirtoji knygos dalys į mus prabyla Frederiko (Ferdinando) balsu, o antrąją dalį sudaro Frederiko atrastas Mirandos dienoraštis.

„Kolekcionierius“ paliekantis įspūdį ir atviras diskusijoms darbas, kuris nepaliks skaitytojo abejingo. Vienaip ar kitaip, jūs susidarysite apie šį kūrinį nuomonę - arba jis jums patiks, arba sakysite, kad tai pernelyg šaltas ir apgalvotas darbas. Spręsti Jums, todėl bėkite į bibliotekas, nes norint nuspręsti, reikia perskaityti.

Palieku su trumputėmis ištraukomis iš kūrinio (Frederiko ir Mirandos mintys):

"Ir visą tą laiką aš nemaniau, kad ruošiuosi rimtai. suprantu, tai gali pasirodyti keista, bet taip ir buvo. Aš, žinoma, vis kartodavau sau, kad niekada to nepadarysiu, tik tariuosi padarysiąs. Ir niekad nebūčiau taip leidęs įsisiūbuoti fantazijai, jei nebūčiau turėjęs tiek pingų ir laisvo laiko. Mano galva, daugelis žmonių, kurie, atrodo, gyvena sau patenkinti, pasielgtų lygiai taip pat, jeigu jiems taip būtų nuskilę ir jeigu jie turėtų tiek laiko. Noriu pasakyti, duotų sau valią, liautųsi apsimetinėję ir darytų, ką nori. Galia tvirkina, mėgdavo kartoti vienas mano mokytojas. O pinigai - tai Galia."

"Nekenčiu neišsiauklėjimo ir neišsilavinimo. Nekenčiu pasipūtėliškumo ir apgaulės. Nekenčiu pavydo ir pagiežos. Nekenčiu irzlumo, menkystės, smulkmeniškumo. Nekenčiu vidutinių nykių žmogelių, kurie nesigėdija, kad yra nykūs ir pilki. Nekenčiu tų, kuriuos D.P. vadina „naujaisiais žmonėmis“, tų naujųjų iškilėlių su savo automobiliais, pinigais, televizoriais, nekenčiu jų kvailo vulgarumo, šliaužiojimo prieš senąją buržuaziją ir noro ją pamėgdžioti...Myliu sąžiningumą, laisvę, norą duoti. Myliu kūrimą, darbą, myliu visavertį gyvenimą, myliu viską, kas yra priešinga sėdėjimui, stebėjimui, mėgdžiojimui, sielos sustabarėjimui."