Tuščias veidas

Kai pagalvoji, visas gyvenimas – prabėgų žaidimas. Prabėgam per įsipareigojimus artimiem, šokliuojame per mokslus ir darbus, truputėlį sulėtiname ties draugais, pasimėgaujame laisvalaikiu, ir vėl bėgame, tarsi ko genami. Tik kur ir ko? Kur manomės nubėgti, ir ką gauti? Kodėl prabėgom nežvilgtelim į save?

Ne apie į veidrodį akies užmetimą prabėgant aš kalbu, o apie pažvelgimą į savo vidų. Kartais kalbiesi su žmogum ir pagalvoji, kodėl tu toks tuščias? Tuščias tuščias.

Ne todėl, kad jam trūktų išsilavinimo ar erudicijos, ne todėl, kad laikytumėm jį prastesniu, ne todėl, kad jis laikytų Tave prastesniu, o todėl, kad jame nebėra kažko svarbaus. Nebėra to, kas jo veidą darytų jo, nebėra šilumos, nebėra atvirumo, nebėra pasitikėjimo. Likę tik storas blizgus marmuras, kandumas, cinizmas ir nemeilė.

Žiūrint į tokį veidą atrodo, kad jis niekada nepatiria jokių stipresnių emocijų, niekada nesileidžia į apgailėtiną avantiūrą vien dėl smagumo, niekada nesijuokia iš savęs, niekada neužverda kaip vanduo katile ir jau tikrai niekada giliai nesusimąsto, ką, po velnių, jis ČIA veikia? Ką mes visi čia veikiam? Atrodo, jam svarbi tik egzistencija, bet paremta kuo? 

Materialumu.

Vienintelis tikras sunkumas tokiam veidui – asmeninė materialinė negerovė. Vienintelė jo veikimo paskata – ar gausiu už tai pinigų? Vienintelis jo draugiškumo rodiklis – Tavo teikiama nauda. Vienintelė jo tikra meilė – pinigai.

Šiam veidui nerūpi merdintys tėvai, griūvanti valstybė ar chaosas, kol iš to gali išpešti naudos.  

Tas veidas per daug bukas ir dehumanizuotas. Jis priklauso tik sau, o ne šeimai, giminei, bendruomenei. Jis nekovoja dėl jų, tik dėl savęs. Tiesą pasakius, jis dėl nieko nekovoja – kova būtų per daug emocingas žodis šiam veidui. Jis tik įtariai žvelgia į viską, skundžiasi ir stebi, kad tik nepražiopsotų geresnės progos perbėgti kitur.

Toks veidas niekada, niekada tikrai nemyli. Meilė reiškia šališkumą, įsipareigojimą, atsidavimą – visa, kas nėra palanku, siekiančiam naudos. Visa, kas kelia sunkumus, kurių jis stengiasi vengti kaip save gyvą matot!

Jis nejaučia užuojautos ir neverkia dėl žmonių, neverkia kai Tu jį palieki, nes jo meilė apskaičiuota, ir jis niekada neatiduos tiek, kiek negalėtų lengva ranka atsiimti, padėjęs ant stalo.

Tuštiems veidams nebesuprantamos Tavo elgesio paskatos, jei jos nesusijusios su materialumu, jie stebisi, ir tuo pat visiškai nevertina, Tavo meilės gyvenimui, kurią dalini nemokamai - dėl jos jiems atrodai tik kaip naivus kvailelis, kuriam gyvenime reikia dar daug ką perkainoti.

...Gaila, kad jie nemato savo tuščio veido.

Ir gaila, kad pinigai laimi, kad besirūpindami paviršiumi tapome tušti. Gaila, kad mes vienas kitam neberūpim ir nebepalaikom, nebemylime nuoširdžiai. Tai abiejų šalių nelaimė. O labiausiai man gaila Tavęs, kuriam skauda labiausiai; nes Tu, kitaip nei tas tuščias veidas, supranti, kad jis nesupranta, kur tikroji laimė. 

Jau niekda nebesupras.