"Catching Fire" 2013

Taigi, kaip ir didžiuma Lietuvos, vakar dieną leidau Akropolio šventovėje. Mane galėjote užmatyti besistumdančią prie knygų lentynų eilių ir, - kaip būdinga studentui, - bandančią nutverti akcijos paženklintą grobį. Pavyko neblogai, bet ne apie savo sėkmę noriu čia papasakoti.

Išlindus iš Maximos mėsmalės, reikėjo atsipūsti, taigi buvo patraukta link didžiųjų kino ekranų, kurie šį savaitgalį siūlo pamatyti „Catching Fire“ – antrąją „Bado žaidynių“ dalį.

Kadangi į mano paauglystės skaitinius ši knyga kadais buvo įtraukta, tai kaip dabar nepamatysi filmo?

Daugelis kalbėdami apie „Bado žaidynes“ mėgsta viename sakinyje piktindamiesi minėti ir „Saulėlydžio“ keturlogiją lyg abi knygų-filmų serijos būtų kuo susijusios, nors vienintelė jas tiesiogiai jungianti gija – mergina besiblaškanti (abiejose gan banaliai) tarp dviejų vaikinų, tik "Bado žaidynėse" "meilės romanas" paliktas antrame plane. Bet jei vis manote, kad populiarumo faktorius leidžia susierzinus minėti šias knygas-filmus kaip sinonimus – klystate.

Brangieji, niekas nekaltas, tik mes patys – kas kitas jei ne mes patys išpūtėme iš to „Saulėlydžio“ tokį milžinišką muilo burbulą, kas jei ne mes juo žavėjomės, kol nuo to žavesio, galiausiai, pasidarė bloga. Kai kam pasidarė taip bloga, kad pradėjo niekinti visą paauglių fantastikos žanrą. Bet nereikėtų – ten galima rasti ir neblogų dalykėlių, pavyzdžiui, „Bado žaidynės“ yra tikrai neblogas dalykėlis.

Antrojoje dalyje mes vėl sutinkame Ketnę ir Pytą – praeitųjų Sostinės rengiamų žaidynių laimėtojus. Pirmojoje filmo dalyje išvykstame su jais į laimėtojų turą, kur Ketnė su Pytu pamato, kokias sukilimo sėklas pasėjo jų žaidynių arenoje parodytas nepaklusnumas Sostinei – juk laimėti turėjo tik vienas iš jų, paaukotųjų.

Persiritus į antrąją filmo dalį, Sostinė įvairiais būdais stengiasi numalšinti apygardų rengiamus maištus, bet priemonės nevaisingos. Tada, kyla genialus planas – Ketnę ir Pytą vėl grąžinti į areną, tik šįkart pasirūpinant, kad laimėtų tik vienas iš 24-ų paaukotojų. 75-ųjų Bado žaidynių proga į areną grąžinami ankstesni laimėtojai ir prasideda kova, kurioje būtina prisiminti kas tikrasis tavo priešas...

Negalima nepastebėti, kad kuriant antrą dalį buvo panaudoti žymiai didesni biudžeto kaštai, nei pirmąją. Tiesa, visa kas sunaudota, jau ir atpirkta.

Žinoma, aš, siela neabejinga spalvoms ir menui, negalėjau nesigrožėti dizainu: niūrūs ateities, ženklinamos sukilimo, vaizdai, Sostinės blizgesys, arena, paversta laikrodžiu, originalūs kostiumai ir makiažas...ah, šventė akims. Man asmeniškai, labiausiai žavintis ir akį traukiantis buvo Efės personažas su savo spalvingais kostiumėliais, įmantriomis šukuosenomis ir makiažu - nuo jo negalėjai atitraukti akių.

Kiek apie vaidybą: kaip paauglių filmui (į kurį jie patys neįleidžiami), ji buvo tikrai patikima – Efė (Elizabeth Banks), Heimičas (Woody Harrelson), Ketnė (Jennifer Lawrence) ir Snou (Donald Sutherland) antrąkart privertė patikėti savo personažų tikrumu. Deja, mano akimis žiūrint, kiek tokio pat, į personažą įliejamo, tvirtumo pritrūko jauniesiems vaikinams: Josh‘ui Hutcherson‘ui, kuris vaidino Pytą ir Geilą įkūnijusiam Liam‘ui Hemsworth‘ui, bet, galbūt, aš klystu?

Į filmą eikite, jei matėte (ar skaitėte) „Bado žaidynes“ ir jei neturite nusistatymo prieš paauglių fantastiką. Eikite, jei šioje filmų-knygų serijoje įžvelgiate ne beprasmes žudynes, o visai neblogai ir apgalvotai autorės sukurtą santvarką, kurioje naudojamas smurtas ima ir atsisuka prieš ją pačią sukilimu, - juk tokių sukilimų galime atrasti dešimtis, bevartydami istorijos puslapius. Tereikia būti pakankamai sumaniam ir atviram, kad autorės sukurtą tekstą perskaitytum ne vien kaip fantaziją, o kaip istorinį (ar dar, velniai žino, kokį) pranešimą apie tai, kas būna, kai būna.