Būna dienų, kai noriu jas
užbaigti.
Užbaigti dienas aršiai klykdama
ant tavęs, nekęsdama kiekvienos tavo frazės, kurią atgaminu atmintinyje. Rėkdama
sakyčiau tiesą, kuri būtų visų mūsų tiesa, bet dėl kurios niekas nesiryžta
kovoti. Išsiliečiau ant tavęs, kad nėra teisybės; kad niekas nesako „ačiū“ už
darbus, kuriuos darai, nes esi kvailė, atvira širdimi. Išliečiau tulžį dėl
karų, politinių strategijų, kultūros nuvertėjimo ir to, jog nepažįstu – nenoriu
pažinti – tavęs; dėl to, kad nepažįstu savęs.
Būna dienų, kai noriu jas
užbaigti.
Užbaigti dar tikėdama kažkuo.
Tikėdama, kad nors kartą sulauksiu nuoširdžios šypsenos. Tikėdama, kad rytojus
tinkamai sėjamas vaikuose; kad mes turime ateitį, ir kad tu mane priimi
žmogumi, o ne preke. Užbaigčiau dieną su viltimi, kad atsikelsiu laimingenė,
nes kasdien atiduodu save tau. Norėčiau užbaigti dieną tikėdama, o ne abejodama
savimi ir tuo, kuo esame – kuo virstame. Tu ir aš.
Būna dienų, kai noriu jas
užbaigti.
Užbaigti tyliai. Taip tyliai, kad
niekas negirdėtų. Noriu išnykti ir dingti. Taip atkeršyčiau savanoriškai
akliems ir kurtiems, kai jie staiga praregėtų ir imtų manęs ieškoti – suprastų,
koks kiekvienas vertingas. Norėčiau nusišalinti tyliai, ne tik keršydama, bet
ir išsekusi – neberasdama jėgų kabintis. Nebematydama į ką kabintis. Užbaigti
dieną padusdama ir pajausdama palengvėjimą.
Būna dienų, kai noriu jas
užbaigti.
Tai savanaudiška, bet kartais...
Būna dienų, kai visi norime jas užbaigti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą