Žmonės vaidina, kad nėra laiko, o
iš tiesų jo visada pilna. Nėra laiko tam, kas būtina, bet yra laiko tam, kas
nėra būtina. Būtent tokiu principu ir aš spėju gyventi. Ir būtent tokiu
principu vadovaudamasi, šiandien noriu pakalbėti apie baigtą skaityti lietuvių
rašytojo Sigito Parulskio knygą „Vėjas
mano akys“, kurią 2010-aisiais išleido „Baltos
lankos“ leidykla.
Keista knyga.
Knygos nugarėlėje baltu ant juodo
parašyta: „detektyvinė istorija su avantiūrinės, nuotykinės formos elementais“,
o viršelyje, po pavadinimu, puikuojasi prierašas – atostogų romanas. Toks
prierašas ir nugarėlės eilutės puikiai atskleidžia, bent iš pirmo žvilgsnio,
apie ką yra knyga. Tai iš tikrųjų atostogų romanas, tik kaži ar skirtas atostogoms,
o greičiau jas aprašantis. Ir aprašantis ne šiaip kokias atostogas, o tokias, kurios
virsta tikra Odisėjo kelione, kurioje netrūksta nei nuotykių, nei avantiūrų ar kriminalo.
Kai minėjau Odisėją, turėjau omenyje
tikrai ne Tą antikinį Odisėją, o paprastą lietuvį, kuris netekęs darbo,
kentėdamas dėl motinos ir draugo savižudybių bei prarasto ryšio su tėvu,
atkeliauja į Graikijos salą praleisti atostogų. Visiems sutiktiems jis
prisistato esąs čiuvašas, nes, vadovaujantis paprasta logika, užsieniečiai
nejaučia skirtumo tarp lietuvio ir ruso.
Vos atvykusį Odisėją įtraukia keista
įvykių grandinė: tiesiog prie vairo miršta jį į salą vežantis policininkas,
greitai jo piniginė dingsta kartu su sutikta prostitute Penelope, o jis,
neturėdamas pinigų, leidžiasi į keistą sandėrį su valkata Homeru.
Negana to, pasirodo, kad šie,
visiškai neturintys ryšio nutikimai, yra dar ir kaip susiję, o juos jungianti
gija – visiškai netikėta pačiam Odisėjui.
Kadangi tai „detektyvinė istorija“,
negaliu atskleisti visų kortų: kas, kaip ir kodėl. Tačiau galiu pasakyti, kad šiame
kūrinyje galime rasti daug daugiau, nei detektyvinę ar avantiūristinę-nuotykinę
istoriją – tai tik patrauklus apipavidalinimas.
Iš tikrųjų pasakojimo centras
nėra detektyvinė istorija, o pats Odisėjas ir jo jausenos, - komplikuoti
santykiai su tėvu, išgyvenamos netektys, - kurios atveda jį į salą. Tai knyga
apie žmogų, kuris kenčia ir negali susidoroti su patirtomis traumomis. Apie
žmogų, kuris klaidžioja kaip klaidžiojo ir tikrasis Odisėjas. Tai istorija,
kurioje dar kartą aiškiai pamatome, kad mūsų likimus ir jausenas daugiausia
lemiame ne mes patys, o tėvai ir mus supantys žmonės. Žmogus tėra žaisliukas
Tėvo- Kūrėjo rankose. Kartais, kad susitaikytumėme su savimi ir aplinkiniais,
kad įsiklausytumėme į Tiesą, atrastumėme šviesą, mums prireikia kai ką
paaukoti, kai ko netekti. Kartais tenka sumokėti, nors iš tikrųjų nežinome
tikrosios priežasties kodėl.
Ši Parulskio knyga parašyta
lengvu stiliumi, o skyriai labai trumpi, todėl skaityti, kas nemėgsta „sunkaus“
teksto ir nesibaigiančių minčių, yra paprasta kaip tikrą „atostogų romaną“. Tačiau
čia galima ir paslysti, per daug atsipalaidavus, pradėti knygą per akis leisti
taip tarsi tai ir būtų paprastas atostogų romanas! Taigi, būkite atsargūs tie,
kurie nuspręsite ieškoti gilesnių klodų ir ieškoti šios knygos ir Homero
Odisėjos sąsajų. O dar atsargesni būkite Odisėjo pasakojimo labirintuose, kurie
visai neįspėję nukelia mus tai į jo sapnų, minčių ir fantazijų pasaulį, tai
gražina į realybę ir palieka išmestus ant kranto – nežinosi kas ir kaip, nes ir
pats Odisėjas viskuo abejoja.
Asmeninė mano nuomonė apie knygą
tikrai neprasta. Dėl autoriaus pasirinkto pasakojimo būdo, knyga patiks tiems,
kurie literatūroje ieško tiesiog nepretenzingai suregztos, įdomios ir
užkabinančios istorijos. O kas nori nerti giliau į tekstą, taip pat ras kur
panerti, ieškodami simbolių, metaforų ir kitokių literatūrinių pretenzijų.
Kaip ir sakiau, tai keista knyga,
kurią puikiai supras tiek senyva namų šeimininkė, verdanti pietus ir
atsiduodanti pjaustomais svogūnais, tiek savimi linkęs pasipuikuoti ir
išsikvepinęs eruditas, žinantis viską apie Odisėjo keliones.
Žinoma, kai sakau „supras“, turiu
omenyje supras kiekvienas savaip. Ir būtų įdomu pamatyti, ką kiekvienas iš šių
pasakytų apie knygą. Apie ką jie diskutuotų?
Palieku Jus su man patikusia
citata iš knygos:
„Galbūt tai tiesa – atvykau į salą pamėginti pradėti viską
iš naujo. Ši formulė skamba įtartinai, netgi gėdingai, tačiau daugelis dalykų,
kurie kvailai skamba viešai ištarti, vienatvėje, kai liekame patys su savimi,
jau neatrodo tokie beviltiški. Gal ne ne iš naujo – paprasčiausia pabandyti
susivokti. Ką tai reiškia, nežinau. Į klausimą, kas tu esi, gali atsakyti
tiktai tu pats. Reikia prarasti viską, kad galėtum vėl viską atrasti. Jobo
istorija sako, kad tai visai įmanoma. Ir kad tai galbūt netgi būtina, jeigu
nori eiti tobulėjimo keliu. Tik štai ką turėčiau tobulinti, nežinojau. Nė viena
gyvenimo sritis manęs nedomino tiek, kad norėčiau jai paskirti visą savo laiką,
dėmesį ir norą. Man visuomet atrodė kvaila susieti save su kokia nors
specialybe. Mokytojas, statybininkas, muzikantas...Turi groti nuo ryto ligi
vakaro, nuo vienų Naujųjų metų ligi kitų, kol galiausiai teks pakabinti
instrumentą ant vinies ir laukti, kol tavęs ateis paskutinį kartą suderinti
dvokianti Meistrė. Senė iš suvenyrų parduotuvės su dideliu skustuvu, apkibusiu
kruvinais gyvaplaukiais.
Bandžiau daugybę darbų ir specialybių, ir nieko iš to
neišėjo. Neradau tokio užsiėmimo, kuris manęs neerzintų, kurį dirbdamas
negalvočiau, kad darau ne tai, ką noriu. Ko gi aš noriu? Būti savimi. Taip
paprasta. Tiek nedaug. Ir taip skausmingai neįmanoma.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą