Šiandien man iškilo labai įdomus,
nors ir nuvalkiotas, klausimas.
Įsivaizduokime, aš pasakau
žmogui, kad jis gražus, o tas, ima ir, nei iš šio, nei iš to, man padėkoja. Nežinau,
kaip Jums, bet man tai tikrai atrodo keista. Kodėl tas žmogus dėkoja man?
Galimi du variantai:
Supraskime
tiesiogiai: arba jis mano, kad aš ypatingas, nes tą grožį pastebėjau, - todėl
man dėkoja, - nors, deja, pasakiau tik akivaizdų faktą, kuris su manimi pačiu
neturi nieko bendra, kadangi vienokią ar kitokią suprastį apie Grožį man
įskiepijo visuomenė, kurioje gyvenu; arba mano, - o tai dar blogiau, nes
atsiduoda neatleistinu nebrandumu, nuovokos trūkumu ir klaidingu savo ego
iškėlimu, - kad jis tą Grožį sukūrė. Šiuo atžvilgiu nė vienas iš mūsų nėra
teisus. Nei aš vertas padėkos, nei tas žmogus turi teisę už jį dėkoti.
Žmogus neturi teisės dėkoti, nes ne
jis savo nešiojamo grožio kaltininkas, ne jis sukūrė tai, kas atsispindi jo
veide, kuo trykšta jo kūno linijos ir net didžioji dalis minčių. Iš esmės – jis
neturi teisės dėkoti, nes ne jis yra Grožio kūrėjas. O dėkodamas, jis tarsi
prisiima sau tokį vaidmenį.
Jei jau taip nori Dėkoti, vaike,
tai dėkok tėvams, o tie tegul dėkoja Kūrėjui, jei taip išmano. Ne man dėkok, o visai visuomenei, kuri tą
Grožį manosi apibrėžianti; visai publikai, kuri juo grožisi.
O visų pirmiausia dėkok Menui,
kuris suteikia Grožiui pavidalą, iškelia jo idealą, ir kuriuo mes pasiryžtame
beatodairiškai sekti, kurį ryžtamės iliustruoti savimi pačiais ir garbinti. Menui, kuris Tavo grožį padaro matomu ir pastebimu. Nes Grožis tampa matomas tik tuomet, kai
mums jį parodo Menas. Džiaukis, jei Jis rodo į Tave, naudingai išnaudok Tau suteiktas akimirkas, mėgaukis privilegijomis,
kurios Tau teikiamos, bet nedėkok man - tai šventvagystė, tiek mano, tiek Tavo atžvilgiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą