Ne
visada miršti amžinai. Kartais Mirtis sustoja, pasibaido, atšoka nuo tavęs ir
tu vėl – gyvas. Tik tai ne atsitiktinumas. Kad nemirtum, reikia milžiniškų
pastangų: susitaikymo su savimi, dozės C
vitamino, vieno konfiskuoto arbūzo, kartais – braškių, skęstančių šampane,
kvapo, tinkamos melodijos, kartais – besijuokiančių draugų, vienatvės, tylos,
didelio miesto triukšmo, sekso, pamišimo, namų... nieko...
Kad
nemirčiau reikia vasaros ir laisvės. Reikia jai ritmą mušančių kompiuterio
klavišų, sveikų abiejų rankų pirštų. Reikia stipraus išbudinančio vėjo,
besiveržiančio pro žiemos nepraleidžiantį plastiko langą. Reikia jūroje
skęstančios ir miško žalumoje prisikeliančios saulės, reikia spalvotos
padangės. Reikia miško tylos, dviračio ir delnuose netyčiomis traiškomų uogų kvapo. Reikia muzikos ir neatsakingumo. Knygos ir kitų istorijų, pasaulio. Reikia paties savęs. Ryto rasos ir puodelio arbatos. Minčių. Pokalbio.
Tavęs. Dialogo.
Tiek
daug reikia, kad galėtum kurti, kvėpuoti, kad galėtum nemirti. Kad galėtum
verkti. Mylėti. Gyventi. Bet tik tiek... tad, kodėl didžiąją dalį gyvenimo mes
renkamės mirti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą