Savo gyvenimo rašytojas

Aš nebuvau pasiruošusi. Tiesą sakant, kas būną? Mes niekada nesame pasiruošę. Tik ruošiamės. Ruošiamės mesti tą kvailą darbą ir susirasti tokį, kuris būtų prie širdies; ruošiamės palikti nieko įdomaus neveikiančią antrąją pusę, bet tada leidžiamės užvaldomi klaidingo gelbėtojo vaidmens: o kas bus su ja, jei aš išeisiu? Dar atkakliau mes ruošiamės nebeatsakinėti į žemyn tempiančių draugų kvietimus pasibūti kartu, bet per dažnai atrandame save bare kilnojančius bokalą grupėje draugų, kuriai visai netinkame. Tikriausiai, kasryt sakome sau, kad pagaliau išmesime drabužius, kurių nenešiojame, pradėsime sportuoti, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, nebešvaistysime savo laiko, bet ar kada prisiruošiame? Ar kada prisiruošime?

Štai šis klausimas mane labiausiai ir neramina. Ar kada pasiruošime? Kaip pasiruošti ir pradėti gyvenimą, kokį norėtum gyventi? Kokį įsivaizduoji. Ruošimasis, tai lyg priklausomybė nuo narkotikų – kasryt tu sau sakai, kad tai padarysi, bet nepadarai. Juk visi mus įspėja, kad taip nutiks, – kad tau nepasiseks, net jei ir ryšiesi keisti(s). Nes nėra tokio dalyko, kaip gyvenimas, kurį norėtum gyventi. Yra tik toks, kokį gauni. Vienas nulis jų naudai. Tad kaip po galais išsivaduoti iš šios „ruošimosi“ rutinos? Vidinio noro pradėti ir išorinės baimės suklupti, nepasiteisinusių vilčių baimės. Galbūt ir ruošiamės taip ilgai, nes vėliau bijome būti išjuokti?

Bet mano klausimas jums – kodėl mes paliekame, atidedame, kodėl „ruošiame“ savo svajonę? Ar tikrai dėl kitų? Nes tėvai sako, kad tie mokslai nieko neduos – reikia rinktis kitus. Nes ką gi darytų mano antroji pusė, jei aš nuspręsčiau išpildyti seną savo norą ir apkeliauti pasaulį? Ką pasakytų mano draugai, jei iškeisčiau juos į įdomią knygą ar galeriją? Ką darytų jie visi, jei nuspręsčiau gyventi savo gyvenimą, o ne būti Jėzumi Kristumi? Dėl to visai nereikia kvaršinti galvos – kitų visada bus, jie keičiasi kartu su manimi. Vieni išeina, kiti ateina. Man gali pasisekti, gali ir ne, bet bent jau žinosiu, kad klausiau savo balso.

Juk tai mano gyvenimas. Ir jis bus toks, kokio noriu, jei turėsiu pakankamai drąsos išlaisvinti savo balsą. Nes nuolat klausant ir bijant kitų nuomonės ir patarimų, tu gauni tik tokį gyvenimą, kokį gauni.