"Hičkokas" 2012

Kas nežino Alfredo Hičkoko ir jo įžymiųjų šedevrų „Svaigulys“, „Psichopatas“, „Paukščiai“. Šis žmogus savo laiku buvo tikras suspenso meistras, dirbęs su tokiomis to meto įžimybėmis kaip Grace Kelly, Cary Grant, Ingrid Bergman, Anthony Perkins ir t.t.

Prakalbau apie Hičkoką, nes į mano akiratį šį kart kaip tik ir buvo patekęs 2012 metų filmas „Hitchcock“ („Hičkokas“). Filmą ėmėsi režisuoti Sacha Gervasi, remdamasi 1990 metais Stephen Rebello parašyta knyga „Alfred Hitchcock and the Making of Psycho“ („Alfredas Hičkokas ir „Psichopato“ kūryba“). Filmas fokusuojasi ne tik ties „Psichopato“ kūrimu, bet ir ties režisieriaus, bei jo žmonos Almos Reville santykiais vykdant kūrybą: Hičkokas negauna finansavimo filmavimui, taigi užstato namą, ramybės jam neduoda nepasitikinti „Paramaunt Pictures“, etikos konspektoriai bei žmonos romanas, kuris priverčia jį jaustis nustumtu ir paliktu užribyje. O kur dar tai, jog nufilmavus filmą, reikia jį sumontuoti taip, kad namo, o tuo labiau žmonos pamėgto baseino, nereikėtų parduoti. Visa tai susipina šiame, galiu pasakyti, linksmame ir „desertiniame“ filme, nukeliančiame mus į tą laiką, kai Holivudo spindesys dar nebuvo išnykęs.

Hičkoką filme vaidinantis Anthony Hopkinsas buvo sunkiai atpažįstamas, o Helen Mirren vėl sukūrė nuostabų ir įtikinamą antrosios pusės portretą (prisimenant „Paskutinę stotį“, kur ji vaidino Levo Tolstojaus žmoną). O kur dar aktorės: Scarlet Johanson įkūnijanti Janet Leigh, Jessica Biel šmėžuojanti kaip Vera Miles ir Toni Collette- šįkart ištikimoji Hičkoko padėjėja.

„Hičkokas“ buvo geras, daug jėgų nepareikalaujantis, bet ir informacijos nepašykštintis filmas, susuktas tikrai nenuobodžiai. Kaip visada likau sužavėta tiek Mirren, tiek Hopkinso,  gyvos siaubo legendos, vaidyba. Man visada palieka įspūdį filmai apie Asmenybes (iš didžiosios raidės), o šis toks ir buvo. Jis nepašykštėjo smagių ir sąmojingų dialogų (tokie filmai jau vien dėl to negali būti blogi), todėl vakaro, jei pasirinksite šį filmą, tikrai nesusigadinsite. Puikiai jis tiks ir kino mėgėjams, tiek ir Hičkoko gerbėjams, primindamas jiems genijų, kurio rankose visada būdavo stiklas gero ir kaloringo gėrimo, o galvoje -  nenurimstantis ieškojimas naujų idėjų, kaip priversti mus bijoti.