"Ana Karenina" 2012

Šį vakarą dalinuosi trumpučiais įspūdžiais susijusiais su Ana Karenina. Pirmą kartą su šia persona susipažinau dar paauglystėje, beskaitydama Levo Tolstojaus eilutės, vėliau sekė tuntas filmų, o dabar, dar vieną šios knygos, kuriai nereikia jokio pristatymo, ekranizaciją mums pateikė Joe Wright. Tai jau trečias bendras Wright ir žymiosios Keiros Knightley susivienijimas kuriant knygos ekranizaciją. Prisiminus „Puikybę ir prietarus“ ar „Atpirkimą“, jau galima dėti šiokias tokias viltis, kurios laukia būti pateisintos.

Neslėpsiu, kai prieš metus perskaičiau, jog Ana Karenina ir vėl atrieda į kino ekranus, reagavau abejingai. Ką naujo dar galima išpešti iki kraujo žinomoje ir jau išsunktoje istorijoje? Dar didesnį nusivylimą kėlė pasirodęs aktorių sąrašas, kuriame vos kelios pavardės yra peržengusios ketvirtą dešimtį, ką jau kalbėti apie pačią Aną ir Vronskį (Aaron Taylor-Johnson), kuris gimė tame pačiame dešimtmetyje, kaip ir aš!

Būtent čia ir vyko mano vidinė kova ir priešpriešos mąstant apie šį filmą: aktorių pasirinkimas iš pirmo žvilgsnio nežadėjo nieko gero, bet, iš kitos pusės, galvojant apie režisierių, tikėjausi tokios pat neprastos ekranizacijos kaip ir jo ankstesniosios.

Taigi, kankinama tokių „už“ ir „prieš“ atsidūriau kino salėje, t.y., tiksliau būtų sakyti, teatro salėje, kadangi Wright nusprendė visą istoriją pasakoti teatro scenoje- neprireikė nei Maskvos, nei Peterburgo, tik „senos“ Londono teatro salės.

Pažiūrėjus šią ekranizaciją, pirmoje eilėje, man tikrai nesinori skalambyti apie aktorius ir jų vaidybą; Wright šį kartą lošė kitomis- estetinėmis- kortomis. Viskas filme buvo taippp...taip estetiška, meniška, stilinga ir išradinga, kad maždaug vieną trečiąją filmo paprasčiausiai prasėdi bandydamas priprasti prie šios karuselinės aplinkos, negalėdamas atsigerėti tokiu išradingumu (žinoma čia šneku tik nuo savęs).

Kai kažkiek prabudau iš šio letargo ir ėmiau stebėti aktorius, pirmoji mintis buvo, jog viskas ne taip blogai, kaip galėjo būti. Ryškesnį įspūdį man paliko Matthew Macfadyen kurtas Anos brolio Oblonskio portretas, o pačia Ana patikėjau tik nuo antrosios filmo dalies. Vronskis, na, jam dar reikia ūgtelėti. Jude Law Kareninas taip pat buvo vienas iš stipresniųjų, bent jau man, filmo strypų.

 Kalbant apie scenarijų, jis buvo, ar man pasirodė, vidutiniškas, gal net kiek lėkštas, kažkuo jis man priminė tą 2011 metų Džeinės ekranizacijos variantą, kai svarbiausia perbėgti per įvykius užmirštant, jog tie įvykiai turėtų mus pasiimti ir nusitemti kartu, jei norima, kad viskas pavyktų. Tik nepagalvokite, jog tai buvo TAIP blogai, kaip Džeinės ekranizacijoje. Beje, mane sužavėjo pavykusi lenktynių scena ir Anos vėduoklės preliudas- bent jau žiūrint kine buvo tikrai įspudinga.

Dabar pereikime prie geriausios vietos- bent jau visoms moterims- drabužių. Taip, čia, kaip ir su teatro- Rusijos scenografija, pasidarbuota iš peties ir būtent apie juos daugiausia skalambija žiniasklaida. Idėja to verta, 1870 ir 1950 fasonų ir medžiagų miksuotė, ekrane Keirą pavertė lygia, o gal net pranašesne, varžove ankstesniosioms Anoms, kurios visos buvo tikri moteriškumo simboliai. Taip pat nereikia pamiršti ir vyrų: ir čia buvo atsisakyta tradicinės to meto išvaizdos.

Viską susumojant, Joe Wright „Ana Karenina“ buvo stipri savo idėjomis; tuo, jog visiems žinomą kūrinį sugebėjo iškelti iš jo standartinių rėmų, pamirštant istoriją, ir leisti jam plaukioti absoliučiai estetiniame savų taisyklių pasaulyje; besisukančiame teatro pasaulyje, kuriame reikia vaidinti, norint išgyventi, o tikros emocijos ir jausmai nuveda ne kur kitur, o į geležinkelio stotį, kurioje amžinai girdime artėjantį traukinio švilpuką, besisukančių ratų mušą ir jau žinome, kas nutinką tą akimirką kai tas tolimas ritmas susilieja su Anos paskutine malda...