Paolo Giordano "Žmogaus kūnas"

Žinote, dėl laiko stokos (ir tinginystės) tinklaraštyje labai dažnai neaptariu nė pusės kūrinių, apie kuriuos norėčiau parašyti, todėl dažniausiai tiesiog atmetu kūrinius, kurie man nepaliko jokio įspūdžio, ir, atvirkščiai, kalbu apie palikusius. Neseniai betvarkydama knygų lentynas, užtikau knygą, kurią skaičiau rudenį ir kuri man patiko, bet dėl kažkokių priežasčių, apie ją neparašiau nė žodžio, nors knyga to tikrai verta. Taigi iš naujo pervertusi knygą nusprendžiau ištaisyti šią klaidą ir parašyti apie ją keletą tinkamų žodžių.

Žmogaus kūnas tai jauno italų rašytojo Paolo Giordano (1982) romanas, pasirodęs  po pasaulinės šlovės sulaukusio jo pirmojo darbo Pirminių skaičių vienatvė, kuris Lietuvos skaitytojų auditorijai buvo pristatytas dar 2011-aisiais. Vertėtų paminėti, kad pagal šį romaną sukurtas filmas, debiutavo ir Lietuvoje vykusiame Kino pavasario festivalyje, taigi autoriaus mūsų publikai jau yra pažystamas.

Pirmasis Giordano darbas sugebėjo pritraukti mano dėmesį savo melancholijos, liūdesio ir tuštumos persmelktomis eilutėmis, - tokios sėkmės, kokios susilaukė autorius gali pavydėti visi kūrėjai, tačiau, nežinau kaip Jūs, bet aš gan įtariai žiūriu į tokias sėkmes, nes jas peršokti dažnam autoriui būna gan sudėtinga. Tokių minčių vedina, prisimenu, net neketinau į rankas imti naujojo Giordano darbo, bet, visgi, ji įkrito į mano skreitą ir negaliu sakyti, kad pasigailėjau.

Atmenant pirmojo kūrinio istoriją apie du nelaimingus paauglius, išaugusius į žmonės, kuriems nepavyksta įveikti patirtų traumų, ir jų vienatvę, šįkart nustebino autoriaus pasirinkta slidi tema – karas Afganistane. Savo išlaikytu ir tikrai išskirtiniu pasakojimo braižu, autorius pasakoja apie Gulistane vykdančius misiją karius: viršila Renė, daktaras Egiptas, Čederna, Jietris, Torsu tampa pagrindinėmis romano figūromis. Pasakodamas jų likimus autorius apsvarsto, kokios priežastys įtakoja žmonės pasirinkti karą, o ne taiką, kas vyksta žmogaus, privalančio būti nepalaužiamu, viduje, kai šiam tenka priimti sprendimus, nulemiančius gyvybę arba mirtį ne tik tau, bet ir visai kuopai.

Visgi iškiliausia figūra romane turime laikyti žmogaus kūną. Tai jam misijoje tenka sunkiausias fizinis krūvis, tai jame atsispindi tikrasis karas, kuris žaloja, traumuoja, keičia ne tik išorę – jis reaguoja ir išduoda mūsų vidines traumas, kompleksus bei siaubą, kurių atsikratyti kariams, po patirtų išgyvenimų, tampa neįmanoma.

Kūrinys turėtų nenuvilti nei masiškai perkamų romanų skaitytojų, nei tų, kas su malonumu neria į Remarko kūrybos puslapius, ypač tų, kurie žavisi jo romanu Vakarų fronte nieko naujo. Abu romanai neabejotinai turi daug bendro tematiškai (pasakojamos jaunų vyrų stojusių į karo gretas istorijos), todėl skeptikams pagrįstai gali atrodyti, kad knyga – ankstesniosios perkūrinys; tačiau knygos kvėpavimas, autoriaus rašymo stilius, savitas žvilgsnis į karą, šią istorija paverčia autorine ir prisijaukina ne ką prasčiau už patį Remarką,