Maggie O‘Farrell "Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją"

Šiandien noriu pakalbėti apie naujausią Maggie O‘Farrell romaną Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją. Lietuvių skaitytojams šį romaną maždaug prieš metus pristatė leidykla Svajonių knygos, kuri pastaraisiais metais, kiek matau, bando išplėsti žanrines savo ribas ir leisti ne vien tik moterims skirtų meilės romanų kolekcijas, bet ir literatūrinės vertės turinčius kūrinius, ar bent jau skaitymo malonumą teikiančius romanus.

Sunku pasakyti kuriai grupei, iš anksčiau išvardytų, būtų galima priskirti Maggie O‘Farrell darbą, kurio pagrindinėmis temomis šį kartą tampa meilė, motinystė, žmogaus identiteto ir šeimos paslaptys. 2010-aisiais autorė gavo Costa Book teikiamą apdovanojimą. Kūrinys buvo išrinktas geriausiu romanų kategorijoje („Costa Novel“), deja, metų Costa metų knygos titulo susiglemžti nepavyko – ji atiteko  Jo Shapcott poezijos rinkiniui. Kad ir kaip ten, šis apdovanojimas rodo, kad jei ne literatūrinės vertės, tai bent jau skaitymo malonumo, iš šio romano neabejotinai turime laukti ir tikėtis.

Taigi aš laukiau, tikėjausi ir mano viltys neliko apviltos. Autorei pavyko susukti istoriją nuo kurios sunku atsitraukti. Knyga susideda iš dviejų istorijų, kurios mainosi skyrius po skyriaus. Pirmosios istorijos ašimi tampa Leksė Sinkler ir jos, jaunos moters, iš provincijos atvykusios į Londoną šeštajame dešimtmetyje, istorija. Čia Leksė netrunka sulaužyti visas taisykles: įsimylėti vedusį vyrą, kartu su juo apsigyventi bei dirbti liūdnai pagarsėjusiame Soho rajone; Leksė dar nežino, kad visos šios patirtys padės jai subręsti ir, nepaisant tuometinės moters aplinkos, tapti savarankiška, gyvenimo smūgius atlaikiusia ir jų nepalaužta, moterimi. Antroji istorija iš šeštojo ir septintojo menininkų, džiazo ir barų pripildytų puslapių skaitytojus nukelia į dabartį, kur jauna moteris Elina, bando atsigauti po vos jos mirtimi nesibaigusio gimdymo, negana to jai tenka pratintis prie naujo – motinos – vaidmens, tačiau, verčiant knygos puslapius, vis aiškiau suvokiame, kad ne Elinos istorija čia svarbiausia, o jos gyvenimo draugo Teo, kuris, pats tapęs tėvu ir stebėdamas savo sūnų, ima prisiminti tai, ką, atrodytų, vaiko atmintis buvo amžiams ištrynusi iš jo galvos...

Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją nebuvo pirmasis O‘Farrell darbas pakliuvęs man į rankas (prieš keletą vasarų teko skaityti gan smulkų jos romaną Kas nutiko Esmei Lenoks, kuris paliko įspūdį), tad jau žinojau (ar bent tikėjausi žinanti), ko iš šios autorės galima tikėtis. Šiame romane, kaip ir ankstesniajame, O‘Farrell stilingai, niekur neskubėdama, leisdama pačiam skaitytojui susidėlioti teisingą vaizdą, dvi iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusijusias istorijas sulydo į vientisą pasakojimą.

Jei paprašytumėt apibūdinti O‘Farrell rašymo stilių, kuriam, tiesą pasakius, pradedu jausti keistą prieraišumą, nedaugžodžiaučiau, – tiesiog liepčiau pasiklausyti naujojo Lanos del Rey albumo, abiejų kūryboje rasite tą patį: nostalgiją, fatališkumą, trupinėlį magijos ir, galbūt, skausmingo ilgesio, kuriuo netrunkate persisunkti patys. Šią autorę, drąsiai galime vadinti tikra rašytoja, nes ji turi tai, ko reikia: savitą stilių, pasakotojos instinktus ir pastabumą, padedantį puikiai užfiksuoti pasakojimo detales ir menkiausius virptelėjimus.

Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją nenuvylė ir suteikė skaitymo malonumą; tad jei susidomėjote, patariu nedvejoti ir griebti šią knygą.

Palieku su ištrauka iš knygos:

„Anksčiau, kai ji dar buvo nėščia, saulė žeme ritinėjosi. Ištisomis savaitėmis. Elina sėdėdavo studijos pavėsyje, įmerkusi kojas į kibirėlį šalto vandens. Rytais, kai žolė tebebūdavo drėgna nuo rasos, ji darydavo lauke jogos pratimus. Valgydavo greipfrutus, kartais sušveisdavo po tris per dieną, piešdavo skruzdėlių eskizus, bet tingiai, be jokio tikslo; žvelgdavo į savo pilvo odą, kuri vilnydavo, judėdavo kaip vanduo prieš audrą. Ji skaitydavo knygas apie natūralų gimdymą. Anglimi rašydavo vardų sąrašus ant studijos sienų.

Elina stovi prie lango, žvelgdama į lietų. Apačioje gatvėje vyras traukia šaligatviu Hampstedo Viržyno parko pusėn, paskui jį tursena šuo, Ji nepajėgia suvokti, nepajėgia įsisąmoninti, kas nutiko tai moteriai, tai Elinai, kuri anglimi rašydavo vardus, piešdavo eskizus, skaitydavo apie natūralų gimdymą, įsitaisiusi pavėsyje mirkydavo kojas kibirėlyje šalto vandens. Kaip ji tapo tokia moterimi – moterimi su dėmėta pižama, stovinčia ir virkaujančia prie lango, moterimi, kuriai dažnai tenka užgniaužti pašėlusį troškimą lėkti gatvėmis ir klykti: „Būkite geri, kas nors padėkite man, prašau!“