Žinote,
gyvenime vadovaujuosi taisykle – neleisk, kad kanonai tau vadovautų. Tai
nereiškia, kad reikia nerūpestingai laužyti kiekvieną kelyje pasitaikiusią
taisyklę ar normą; greičiau čia noriu pasakyti, kad darant pasirinkimus,
nereikėtų vadovautis tais kanonais, nes tada daug ką prarandame. Mes apribojame
save tokiais žodžiais kaip galima ir negalima, priimtina ir neleistina ir
prarandame pusę to gėrio, kurį galime išpešti gyvenime.
Pavyzdžiui,
besimokant universitete (ypač filologinėje srityje) gali išgirsti sakant:
neskaityt to (tuo dažniausiai būna įvardijami meilės romanai arba detektyvai),
nes tai tik nieko neduodantis skaitalas. (???) – „Iš kur jūs žinote, ką man tas
skaitalas gali duoti, o ko – ne“, – norisi paklausti jų. Todėl labai dažnai į
jų žanrinius apribojimus moju ranka ir skaitau viską: vertą ir nevertą
literatūrą, nes, mano nuomone, žanriniai apribojimai (čia galima kalbėti ir plačiąją
prasme) nieko verti žmonių gyvenime, kai kalbame apie gebėjimą suteikti paties
svarbiausio – laimės. Juk, galiausia, jaunas žmogus nepažįsta savęs taip gerai,
kad galėtų laikytis kažkokių kanonų, o jei jis jų laikysis, tai niekada savęs
ir nepažins; niekada nesužinos, kas jį nuvilia, o kas suteikia laimę. Bet
neįsileiskime į filosofavimus...
Prieš
pradėdama postringauti apie visokius kanonus, norėjau pasakyti keletą žodžių ir
apie dar vieną baigtą knygą. Matote, turiu įprotį tuo pat metu skaityti ne po
vieną knygą, o susistatyti visą jų popuri. Taigi, bebaiginėdama savo neseniai
apžvelgtą knygą apie fiurerį, sinchroniškai baigiau ir vieną iš tiesiog
fabrikantiškai gaminamų Noros Roberts romantinių detektyvų. Pamaniau, pristatysiu
jį, nes dabar vasara ir daugelis žmonių (o ypač moterų) nori atsipūsti ir
pailsinti savo įtemptu rėžimu dirbančias galvas.
Taigis,
šiuokart suveikiau 2012-aisiais Jotemos
leidyklos išleistą Noros Roberts kūrinį Kur
baigiasi upė. Kažin ar romantinių knygų gerbėjoms reikia pristatinėti Noros
kūrybą – tai viena perkamiausių nūdienos autorių, kuri per metus išleidžia apie
1–3 knygas, o visų jos knygų leidimų užtektų skersai padengti visai Amerikai
nuo Los Angelo iki Niujorko.
Jos romane Kur baigiasi upė būsime įvelti į holivudiškos
žmogžudystės užkaborius. Knygoje jauna aktorė yra žiauriai nužudoma savo vyro,
o judviejų ketverių metų dukra Olivija tampa vienintele įvykio liudininke.
Pasislėpusi žaislų spintoje, ji išvengia pabaisos, kol policininkas Frenkas
Breidis ją suranda ir padeda įveikti patirtą šoką. Kol pareigūnai tiria bylą,
mergaitė saugiai išgabenama į Vašingtono valstiją, pas savo senelius, o
Olivijos tėvas, taip pat aktorius, – narkomanas ir alkoholikas – yra
nuteisiamas dvidešimčiai metų už mylėtos moters žmogžudystę...
Iki dvylikos
metų Olivija ramiai gyvena saugiame narvelyje, kurį jai pasistengė suręsti
seneliai: mokyklą ji lanko namuose, ji neturi draugų, kurie galėtų ją
atpažinti, niekas nekalba apie jos nužudytąją motiną, kol vieną dieną Olivija,
užlipusi į namų palėpę, nesuranda skrynios, kurioje užrakinti prisiminimai;
tuomet prieš Olivijos akis vėl iškyla kraupios to vakaro, kai buvo nužudyta
mama, smulkmenos, o norėdama daugiau apie tai sužinoti, mergina pasikviečia paviešėti
kadaise ją išgelbėjusio policininko šeimą. Tuokart Olivija atrakina ne tik daug
paslapčių, bet sutinka ir vaikiną, kuris vėliau užrašys jos motinos ir tėvo
likimus į knygą, pakeisdamas visų likimus – Frenko Breidžio sūnų Nojų...
Iš knygos
nereikia tikėtis kokių nors vingrybių ar netikėtumų – visi Noros, ir ne tik
jos, romantiniai trileriai sukami pagal vieną ir tą patį modelį, keičiasi tik
vietos ir personažai. Tačiau jei paklaustumėt manęs, renkantis tarp gausybės
lietuvių skaitytojams puikiai pažįstamų Sandros Brown ir Noros Roberts knygų,
visgi, siūlyčiau pasirinkti pastarąją. Niekas taip gerai nemoka papasakoti
dviejų žmonių likimų, susijungiančių į vieną, kaip Nora. Ji tai daro
neprilygstamai pagrįstai.
Kur baigiasi upė puikiai tinka
atostogoms, ar pavargus nuo kūrinių, su kurias turi dirbti, kuriuos turi
stengtis suprasti – šiame viskas aišku ir paprasta (išskyrus, galbūt, sugrįžusį žudiką), ir (grįžtant prie įžanginio filosofavimo) kartais tai gali
suteikti daugiau laimės, nei galėtum tikėtis - svarbiausia neatmesti nieko, ką gali pasiūlyti gyvenimas!
Palieku su ištrauka iš knygos:
"Po pabaisos apsilankymo viskas pasikeitė. Gražus namas su daugybe erdvių kambarių ir ištisais akrais žvilgančių grindų visiems laikams liks paženklintas pabaisos šmėklos ir sidabrinio prarastos Olivijos ramybės aido.
Mama jai sakė, kad jokių siaubūnų nėra. Juos galima tik įsivaizduoti; siaubūnai - tai negeri sapnai, tik sapnai. Bet tą naktį, kai ji matė, girdėjo, uodė tą pabaisą, mama negalėjo jos įtikinti, jog ji netikra.
Ir nebuvo kam pasėdėti prie lovos, paglostytį galvelės ir pasekti gražių pasakų, kad ji greičiau užmigtų.
Tėtis jai pasakodavo gražiausias istorijas, neįtikinamai kvailas istorijas apie rožines žirafas ir dvigalves karves. Bet jis susirgo, o susirgęs pradėjo blogai elgtis..."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą