Emile Zola "Grobis"

Šiandien noriu pristatyti dar vieną perskaitytą knygą. Tai bus natūralisto ir ekspermentinio romano šalininko Emile Zola „Grobis“ iš jo 20 knygų serijos apie Rugonų-Makarų šeimą. Prancūzas Emile Zola (1840 – 1902) yra ne tik natūralizmo literatūroje pradininkas, bet taip pat ir žymiausias šios krypties atstovas literatūroje.

Savo parašyta knygų serija Zola parodo, kaip skirtingai gali pasisukti likimai žmonių, išnešiotų tos pačios motinos, kiek mūsų sėkmės nulemia genai, temperamentas bei kiek mus ir mūsų veiksmus įtakoja aplinka ir instinktai. Kiek žmoguje yra gyvulio, o kiek socialaus prado?

„Grobis“ – antroji knyga, Zola parašytoje Rugonų-Makarų knygų serijoje, o pats jos pavadinimas tarsi mena tai, kas tuo metu ir vyko Prancūzijoje: grobio dalybos, šalyje įvykus perversmui.

„Grobis“ nukelia mus į Antrosios Imperijos laikus Paryžiuje ir seka Rugonų atžalos Aristido Sakaro kelią į sėkmę. Iš provincijos atvykęs į sostinę Aristidas stengiasi praturtėti, patenkinti savo turtų troškimą, tačiau viskas klostosi ne taip lengvai, jam tenka kautis už būvį taip, kaip turintis tvirtą moralę žmogus niekada nesikautų, tačiau ne paslaptis, kad Zola manierai būdinga gilintis į žmogaus instinktus, kurių mes negalime nugalėti, ir parodyti jos niekuo nepridengtus.

Dar stovint prie merdinčios žmonos lovos, įvykęs apsitarimas dėl naujos santuokos sudarymo, finansinės machinacijos, valstybės bei naujosios žmonos, apgaudinėjimas, jos kraičio išvogimas – štai kaip, be jokių skrupulų, Sakaras tenkina savo turto troškimą.

O jo jaunutė žmona Renė, patekusi į Paryžiaus turtuose skendinčią aplinką, kurioje laisvai gali tenkinti savo viduje verdančias aistras, taip pat, ne šventoji. Nuobodulys ir aplinka, kurion pateko, priverčia, sugundo, ją mestis į nuodėmę, o vėliau dėl to atgailauti, niekada nejausti ramybės širdyje. Knyga pasiekia kulminaciją, kai Renė, ieškodama dar neišragautų aistrų, užmezga kraujomaišinį ryšį su savo posūniu Maksimu iš pirmosios Sakaro santuokos. Jiedu nevaržomai mėgaujasi savų geismų tenkinimu, tačiau, kai Sakaras panorsta vėl atgaivinti santuokinius (lovos) santykius su Renė, moteris pasimeta, jos nuodėmė jai pradeda atrodyti per daug nederama; visai kitaip atrodo Sakarui, kuris mielai pritaria, ar bent jau nesumano komentuoti, tokių ryšių, kad tik gautų žmonos turtą, lygiai taip pat mąsto ir išlepintas, jokių skrupulų nejaučiantis Maksimas.

Mane labai paveikė paskutiniai knygos puslapiai, ir juose Renė išreikštos mintys apie tai, kas ją sužlugdė, kas privertė ją apsinuoginti: tai visuomenė, aplinka, į kurią buvo įvesta ir parduota tarsi koks žaisliukas; tai buvo vyrai, kurie žaidė su ja tarsi su marionete ir naudojo, kad galėtų patenkinti savus interesus. Niekam ji nerūpėjo tame aistrų ir pinigų valdomame pasaulyje.

Lenkiu galvą Zola, kuris šiuo romanu puikiai parodė, ne tik mūsų silpną, instinktų valdomą, kūną, bet ir atskleidė, kad visi žmonės vieni su kitais žaidžia, kad visi ryšiai remiasi instinktų, poreikių tenkinimu. Retai mes užmezgame ryšius su žmogumi, nieko iš jo nesitikėdami sau.

Kadangi tai buvo pirmas į mano rankas patekęs Zola kūrinys, tai turiu paminėti, kad autoriaus rašymo stilius man tikrai buvo priimtinas, graži, poetiška ir žodinga proza. Skaityti kūrinį buvo nelengva, bet nesakyčiau, kad dėl to kaltas rašymo stilius; greičiau, sunkus pats knygos turinys.

Kalbant apie personažus, kiekvienas jų turėjo savo aurą, ydas, aistras, kurioms pasiduoda, todėl sunku išskirti, kuris veikėjas ir istorija knygoje mane paveikė labiausiai. Ar tai savo perdėtą turto instinktą bandantis patenkinti Sakaras, ar vis sušmėžuojanti apsukrioji jo sesuo Sidonija; gal aplinkos sužlugdyta Renė, o gal visą tuometinį Paryžiaus iškrypimą, epochos moteriškumą, manieringumą savyje talpinantis ir perėmęs, išpaikintas bei bevalis Maksimas?

Turiu pasakyti, kad Renė istorija, visgi, kažką stipriai užkabino mano viduje – dar vienas galvos nulenkimas autoriui, nes reta knyga taip užkabina ir (už)graužia. Tos Renė mintys, išsakytos knygos pabaigoje, vis dar sukasi ir sukasi galvoje. Manau, kad, po kurio laiko, prie šios knygos tikrai grįšiu.

Skaityti knygą patariu tiems, kurie nebijo tiesos, kurie nebijo stoti prieš ir kritikuoti visuomenę, kurioje sukamės, kurie nebijo pažvelgti į save veidrodyje, bet pažvelgti taip, kad pasimatytų visa, ką slepiame giliai viduje, ką laikome užrakintą net nuo savęs pačių.

Įprastai, palieku visus su citata iš "Grobio":

„Visas gyvenimas vėrėsi jai prieš akis. Iš naujo ji blaškėsi pasimetusi, iš naujo grimzdo į aukso ir kūniškų malonumų sietuvą – iš pradžių ligi kelių, paskui ligi juosmens, galiausiai ligi lūpų, o šit dabar jautė, kaip bangos verčiasi per galvą, kaip vis stipriau daužo pakaušį. It nuodingų syvų pritvinko visas kūnas, pakirto jėgas, ir širdyje atsivėrė gėdingos meilės piktžolės, protą aptemdė liguisti užgaidai ir gyvuliški instinktai. Šie syvai gėrėsi per pėdas iš puskarietės kilimo, iš kitų kilimų, iš aksomų ir šilkų, kuriais ji vaikščiojo ištekėjusi. Kitų kojos, matyt, užnešė tenai nuodingas sėklas, sudygusias jos kraujyje ir gyslomis išnešiotas po visą kūną. Renė gerai prisiminė vaikystę. Kai ji buvo maža, gyveno vien smalsumu. Net vėliau, po tos nešlovės, pastūmėjusios ją nuodemėn, ji iš tolo kratėsi blogio. Žinia, ji būtų pasitaisiusi, jei būtų likusi tetos Elizabetės globoje...“