"Adore" 2013

Patikėkit, žmogus yra žuvęs, jei savaitę planuoja aprašyti matytą filmą, bet niekaip neištaiko tam galimybės. Tuo ir baisūs sekmadieniai, todėl prižadėjau sau daugiau sekmadienio naktimis nežiūrėti jokių gerų filmų.

O dabar apie tai, ką mačiau prieš savaitę, bet ko nepamiršau. Mano dėmesio centre 2013-ųjų australų-prancūzų darbas, filmas „Adore“, kurį režisavo Anne Fontaine (geriausiai pažystama kaip „Coco prieš Chanel“ režisierė). „Adore“ remiasi britų autorės Doris Lessing novele „Two Grandmothers“ („Dvi senelės“).

Filmas debiutavo šiuometiniame Sundance festivalyje pavadinimu „Two Mothers“ („Dvi motinos“), bet pavadinimas buvo pakeistas, nors, tiesą pasakius, nesugalvoju kodėl. Galbūt jis per daug paprastas ir akivaizdus? Gal. Vienaip ar kitaip, „Adore“ („Dievinti“) pavadinimas filmui tikrai tinka ne ką mažiau, ir, asmenine mano nuomone, užgauna net gilesnę istorijos giją.

Taip, šis filmas tikrai ne apie dvi motinas, o apie dievinimą.

Įsivaizduokite dvi drauges, kurių draugystė tęsiasi visą gyvenimą. Jos neatskiriamos. Šnekasi ir kartu būna nuolatos, gyvena vos ne viena kitos panosėje ir net nesusimąsto, kad kada nors kuri galėtų palikti gimtąjį jų miestelį. Jos sukuria šeimas, pasigimdo du sūnus, kurie taip pat auga kaip geriausi draugai. Žinoma, gyvenimas atneša ir smūgių: miršta Lilės vyras ir moteris lieka našle. O kai berniukai išauga į jaunus vyrus, Rouzės namus taip pat aplanko neikėtumas, kai vyras gauna darbą Sidnėjuje ir išvyksta dirbti ten, laukdamas atvykstant jos ir sūnaus Tomo.

Tada ir pradeda dėtis dalykai, kuriuos išgirdusios senosios kartos atstovės imtų žegnoti rankas ir bėgtų į bažnyčią. Lilės sūnus Ianas vieną vakarą atsiduria geriausios motinos draugės lovoje, o įpykęs Tomas nulekia į Lilės patalus. Draugių sūnūs tampa jų meilužiais.

Filmo tema sukelia daug prieštarų ir probleminių klausimų. Ar aistra pavaldi – ar turėtų būti pavaldi – amžiui? Ar gali vidutinio amžiaus moteris varžytis su jauna? Kiek ilgai trunka jauno vyro aistra vyresnei moteriai? Ir kas turėtų nuspręsti ar ji galima? Lilė ir Rouzė dalinasi savais sūnumis ir, pirmiausia nepaisydamos nieko, mėgaujasi jų jaunais kūnais, o vėliau manosi galinčios nuspręsti, kada viską užbaigti. Tačiau kiek vertas draugės žodis? Ar galima atsispirti aistrai? Ar būdamas sąžiningas gali laimėti? O kur dar klausimas apie sveiką protą: šie draugių santykiai atrodė per daug prieraišūs, o tai, kad sūnūs tampa viena kitos meilužiais, dar sustiprina jų ryšį ir, tiesą sakant, prideda kaži kokio kraujomaišiško atspalvio santykiams, dėl ko jie neatrodo tokie jau nekalti. Kaip pavadinti tarp šio kvarteto susiklosčiusius santykius, grystus motinų savitarpio sutartimi?

Tiesą sakant, nuo pat tada, kai sužinojau filmo išleidimo datą, žinojau, jog tai bus geras filmas, bet kad toks geras tikrai nesitikėjau. Nežinau, galbūt perdedu, bet „Adore“ tikrai buvo kaip tyro vandens gurkšnis padžiūvusioje kinematografinėje dykumoje. Tokiu jį padarė tikrai originali istorija ir, žinoma, vaidyba. Ooo, Dieve, vaidyba!

Geriausių draugių vaidmenys buvo patikėtos tokioms moterims, kurių profesionalumu nesuabejotų net retas – Lilę vaidino Naomi Watts, o Rouzę įkūnijo Robin Wright. Aktorių natūra puikiai atitiko personažus ir čia buvo filmo laimėjimas. Bet nereikėtų pamiršti ir sūnų – James Frecheville įkūnijo Tomą, o Iano vaidmuo buvo patikėtas iš „Saulėlydžio“ sagos pražystamam Xavier Samuel, tai jo ir Robin Wright sukurti personažai man paliko didžiausią įspūdį, net šiurpuliukai bėgo. Ypač Wright, kuriai nereikėjo nei rėkti, nei skeryčiotis, kad perteiktų potraukį, aistrą ir skaudų savosios laimės atsisakymą.

Viena neabejoju – „Adore“ tikrai keliauja į geriausių šiais metais mano matytų filmų sąrašą. O visi, kam patinka A kokybės ženklu pažymėta vaidyba, dramos, nuo kurių po kūną, ne blogiau negu per siaubiaką, bėginėja šiurpuliukai, skubėkite pamatyti šį filmą.