Franҫoise Sagan "Sveikas, liūdesy."

Praeitą žiemą čia pristačiau Franҫoise Sagan romaną „Nuostabūs debesys“, o dabar norėčiau vėl sugrįžti prie šios autorės ir šį kartą pakalbėti apie patį pirmąjį jos blyną – romaną „Sveikas, liūdesy.“ (1969 m.).

Vos pasirodęs romanas sukėlė gana nemaža atgarsių prancūzų literatūros pasaulyje, nes, būdama vos devyniolikos, autorė kūriniu privertė visus, tiek kritikus, tiek skaitytojus, spėlioti ar tai bus tik dar vienas laiku ir vietoje pasirodęs romaniūkštis, o galbūt, prancūzai savo XX a. literatūrą gali papildyti nauju literatūriniu talentu?

Kaip parodė laikas, antrasis variantas buvo arčiau tiesos – Sagan tapo žinoma ne tik Prancūzijoje, tačiau plačiai skaitoma ir už jos ribų. Labai džiaugiuosi, kad leidykla „Baltos lankos“ jau kuris laikas verčia ir leidžia šios autorės kūrinius (jie visi guli pas mane lentynose laukdami savo eilės), tačiau šiandien pristatomą autorės kūrinį radau, ne karštųjų naujienų skyriuje (jo ten, bent jau kol kas, ir negalima būtų rasti), o Šiauliuose esančiame knygyne „Siela“, kaip tik tada, kai jau buvau beprarandanti viltis, kada nors jį perskaityti (sakiau, ar ne, bet nemėgstu imti knygų iš bibliotekų, nes vėliau jas tenka gražinti, o mano savanaudiškai širdelei tai yra TIESIOG nepriimtina). Taigi „Sveikas, liudesy.“ lietuvių kalba pirmą kartą pasirodė 1979-aisiais, dešimtmečiu vėliau, negu originalas. Tada romaną išleido leidykla „Vaga“, bet į mano rankas pakliuvo ne pirmasis, o antrasis, „Šviesos“ leidykloje išleistas, knygos leidimas, kuriame „Sveikas, liūdesy.“ išleistas kartu su vėlesniu autorės darbu „Truputis saulės šaltam vandeny“, - šį dar tik teks skaitytiJ.

Kalbant apie „pažintį“ su Sagan, galima sakyti nuo jos pradžios, mane pradėjo dominti, koks tas pirmasis autorės darbas, kurį visi tiek dievagoja ir garbina. Taigi ieškojau, radau, nusipirkau, perskaičiau.

Ir kokie įspūdžiai? Antrą kartą likau sužavėta: 63 puslapiai teksto, o pasakyta daugiau, negu kitas sugeba sukišti į savo beverčius -nnn puslapių traktatus, kur skaitai, skaitai ir paaiškėja, kad nieko nepaaiškėjo. Sumanu, jauna, ciniška, tiesu.

Knyga pasakoja apie septyniolikmetės Sesilės ir jos tėvo vasarą; šiai slenkant nusistovėjusį, neįpareigojantį, truputėlį į lėbavimus bei per dideles laisves teikiantį jų gyvenimo būdą sutrikdo pašaliniai žmonės, pretenduojantys ten, kur nereikėtų. Sesilės tėvas – tikras palaidūnas, todėl ji nebekreipia dėmesio į šalia jo stovinčių moterų kaitą. Nepasirodo keista, kai viena iš jų – gera mirusios mamos draugė – atvažiavusi atostogauti sugula su tėvu, Sesilė eilinį kartą pamano, jog tai tik dar viena trumpalaikė tėvo aistra, tačiau kai kalbos pasisuka apie vestuves, leistinos ribos tampa peržengtomis.

Kai Ana pradeda kištis į nusistovėjusius judviejų su tėvu santykius, reguliuoti laisvą pačios Sesilės gyvenimo būdą, jauna mergina įsižeidžia ir jos viduje kyla keršto planas: ji įskiepys tėvui aistrą senajai meilužei ir taip atsikratys Anos. Tam ji pasitelkia buvusią tėvo meilužę Elzę, kurią šis metė dėl Anos ir savo meilužį Sirilį; šiems Sesilė įsako vaidinti įsimylėjėlius. Jaunuoliai, tampa marionetėmis jaunosios Sesilės rankose, o pati Sesilė neranda jokio pasitenkinimo tame savo suplanuotame plane.

Nors knygos apimtis ir trumpa, o siužetas atrodo nesunkus, tačiau čia galime išskaityti daug pamatinių problemų: komplikuotas vaiko (su)(iš)augimas be motiniškos meilės ir priežiūros, neįgalumas mylint kitą, nepriėmimas kito žmogaus ten, kur jo niekada ir nematyta būnant – tuščios vietos laikymas, perdėtas prisirišimas prie tėvo ir bejausmiškumas, per didelis nepriklausomumas, nevaldomi tėvo lėbavimai, jų įtaka bręstančios asmenybės formavimuisi.

Nors knyga rašyta Sesilės balsu, atrodo, kad joje kalbėtų ne septyniolikmetė, o daug vyresnė, gyvenimo mačiusi, ciniška moteris. Dar keisčiau tai pasirodo žinant, kad rašydama romaną Sagan buvo ne ką vyresnė už pačią Sesilę, - tokie faktai kalba apie ankstyvą rašytojos brandą, gilią įžvalgą, puikų žmonių charakterių perpratimą, psichologinę įžvalgą. Na o jos iškristalizuotas rašymo stilius kalba apie aštrų ir skaidrų protą, tikslų numanymą, kas ir kaip turi būti išsakyta.

„Sveikas, liūdesy.“ man patiko, nes Sesilėje radau – reikia būti atvirai – dalį savęs, ji man pažįstama asmeniškai. Skaitant kai kurias autorės išrašytas mintis kartais sustodavau ir pagalvodavau, argi man taip nebuvo, argi nesijaučiau taip pat, negalvojau taip pat?

Romaną perskaityti neužima daug laiko, šia prasme jis puikiai pasitarnauja kaip puikūs traukinio-autobuso skaitiniai, kas studentui aktualu. Jis patiks tiems, kurie yra augę nepilnoje šeimoje, ar, tiesiog, tiems, kuriems įdomi linija, skirianti suaugėlį nuo nesubrendėlio – Sesilė šią ribą peržengs vasarą ir tik prisiminimai apie ją, apie Aną, jos likimą, praradimą, kels jos viduje kažką, į ką kreipiamasi: sveikas, liūdesy.

Baigiu su keliomis ištraukomis iš romano:

„– Ana, - staiga tariau aš. – Kaip jums atrodo, ar aš protinga?

Ji nusijuokė nustebinta tokio tiesaus klausimo.

- Na, žinoma! Kodėl jūs klausiat?

- Jei būčiau kvaila, jūs sakytumėt tą patį, - atsidusau aš. – Aš taip dažnai jaučiu jūsų pranašumą...

- Tai dėl amžiaus, - tarė ji. – Būtų labai liūdna, jei neturėčiau kiek daugiau pasitikėjimo savimi negu jūs. Pakliūčiau jūsų įtakon!

Ji ėmė juoktis. Pasijutau įžeista:

- Gal ir nebūtų taip jau blogai.

- Tai būtų katastrofa, - pasakė ji.“

„Tuo tarpu mūsų gyvenimas tekėjo laimingai: aš nepraleisdavau progos pakurstyti tėvo aistrą Elzei. Anos veidas nebekėlė sąžinės graužaties. Kartais man atrodydavo, kad ji susitaikys su įvykusiu faktu, ir mes gyvensime kartu ne tik pagal jos, bet ir pagal savo skonį. Antra vertus, aš dažnai matydavausi su Siriliu, ir mes slapčia mylėdavomės. Pušų kvapas, jūros ošimas, jo kūnas... Jį pradėjo graužti sąžinė, vaidmuo, kurį paskyriau  jam labai nepatiko, ir jis vaidino tik todėl, kad įtikinėjau, jog tai būtina mūsų meilei. Nuolat teko veidmainiauti, raminti savo sąžinę, bet nedėjau jokių pastangų, nemelavau. (Aš jau sakiau, kad teisdavau save tik už poelgius.)...“