2013 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

Išgyventi ar gyventi? Mirti ar atsiverti?




Ir tu praėjai.
Praėjai.
Kaip praeina gripas, kaip nuslūgsta karščiavimas, kaip iš Nemuno išplaukia ledynai, kaip išdega ugnis ir kaip išteka kraujas iš gyslų - negrįžtamai. Ir telaimina aukštybės, mane, kuri galėjo tavo kelionę stebėti iš šalies.
O tu net neįtarei. Užsidegęs buvai.
Telaimina mane, kurios nepaveikė ta infekcija,  tas karštis, kurios nenunešė tėkmė, kuri nesudegė ir kuri nemirė, kai tu ėjai per ją.
Telaimina tą, kuri išgyveno.
Išgyveno.
Kad Tu nusiviltum savo galia, kad nebemylėtum savo atvaizdo, kad pasijustum nestabilus, kaip kiti iki šiol, - nors Tau nesvarbu. Išgyvenau, kad tapčiau įrodymu – išgyventi po Tavęs galima, savęs neatvėrus.
...Išgyvenau, kad pasijusčiau negyva.
Reikėjo ryžtis būti keliautoja, o ne stebėtoja. Žinau, būčiau sunaikinta, bet argi trumputė akimirka, kurioje būčiau gyva, nėra verta pražūties?
Kaip gaila dabar, žiežirboms nuo medžių krintant, tos liepsnos, kuria nepasinaudojau, į kurią neįpuoliau atvira, tik todėl, kad išgyvenčiau...
Ir kodėl išgyventi ir gyventi nesutampa?
Išgyveni, kad gyventum miręs.
Gyveni, kad mirtum.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą