Ir tu praėjai.
Praėjai.
Kaip praeina gripas, kaip
nuslūgsta karščiavimas, kaip iš Nemuno išplaukia ledynai, kaip išdega ugnis ir
kaip išteka kraujas iš gyslų - negrįžtamai. Ir telaimina aukštybės, mane, kuri galėjo
tavo kelionę stebėti iš šalies.
O tu net neįtarei. Užsidegęs buvai.
Telaimina mane, kurios nepaveikė
ta infekcija, tas karštis, kurios nenunešė tėkmė, kuri nesudegė ir kuri
nemirė, kai tu ėjai per ją.
Telaimina tą, kuri išgyveno.
Išgyveno.
Kad Tu nusiviltum savo galia, kad
nebemylėtum savo atvaizdo, kad pasijustum nestabilus, kaip kiti iki šiol, - nors
Tau nesvarbu. Išgyvenau, kad tapčiau įrodymu – išgyventi po Tavęs galima, savęs neatvėrus.
...Išgyvenau, kad pasijusčiau
negyva.
Reikėjo ryžtis būti keliautoja, o
ne stebėtoja. Žinau, būčiau sunaikinta, bet argi trumputė akimirka, kurioje būčiau gyva,
nėra verta pražūties?
Kaip gaila dabar, žiežirboms nuo
medžių krintant, tos liepsnos, kuria nepasinaudojau, į kurią neįpuoliau atvira,
tik todėl, kad išgyvenčiau...
Ir kodėl išgyventi ir gyventi
nesutampa?
Išgyveni, kad gyventum miręs.
Gyveni, kad mirtum.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą