Mano fotografijos I: keisčiausi kadrai su gyvūnais

Šiandien ryte, taip sakant, kol dar galiu, noriu pasijuokti. Vakar vakare, peržiūrinėjau senas savo darytas nuotraukas, kurios mano kietajame diske, pasirodo, užima beveik 12 GB.

Turiu paaiškinti, kad paauglystėje naudodavau fotoaparato terapiją: kai tik jauti, kad kas blogai, nėra nuotaikos ar šiaip gyvenimas eina po velnių, imi fotoaparatą, išeini į lauką ir spaudai mygtuką kur tik papuola, - tai tarsi meditacija. Tačiau šalia tokių „meditacinių“ kadrų kartais atsiranda ir tokių, kai peržiūrinėdamas juostas pradedi savęs klausti kokių velnių aš tai įamžinau? Ir kodėl aš vis dar tai laikau savo kompiuterio atmintyje?

Taigi, daugiau mažiau, nusprendžiau pasidalinti savo keisčiausiomis padarytomis nuotraukomis. Šiandien tai bus mano keisčiausi kadrai padaryti su gyvūnais.

Na, šiai apibūdinti kito žodžio nėra...pavaaasaris, bundam!!!

Jau antroji nuotrauka su ta pačia pesona. Laikas prisistatyti. Tai Rika-Angis, kaip matosi iš nuotraukos, vardą gavo ne šiaip sau. 

Rika-Angis su mama, atklydusia pas mus iš kaimynų kiemo. Bandžiau vadinti Irise, bet į vardą nereaguodavo, dabar nei vienas nei kitas pas mus nebegyvena...

Rika-Angis buvo savaip pamišęs...

Šitą galėčiau pavadinti "Obuolys" :DDD

Todėl čia ir yra keisčiausios nuotraukos: kokio velnio aš tiek žemai lenkiausi?

Taip, aš vėl žemai lenkiuosi...kad nufotografuočiau kaip katinas ėda pelę?

Retorinis klausimas, žinoma, bet kam kilo idėja fotografuoti vištas, vištidėje?

Ta višta keistai į mane žiūri: "Ar tu kvaila?" 

Kitas buvęs mūsų kiemo gyventojas, priklydėlis Simba-Balis, deja, nereaguodavo į jokius vardus, nebent tai būdavo susiję su maistu.

 Na, jis mėgo gamtą...

 Ir miegą....

 ...

...

 ...

 Ir žinoma buvo nieko prieš gerai pavalgyti. (kodėl aš tai fotografuoju?)

 Kaip ir Rika-Angis, Simba-Balis buvo pamišęs (labiau). Tiktų naujam "Skambučio" perkūriniui, ne?

 Lyg mes neduotume jam maisto...niekaip nesuprantu, kaip man šovė į galvą visa tai fotografuoti...

 Na, tai tikrai keista, sumanyk tu man, kad reikia nufotografuoti katiną batų dėžėje.

Kaip ir sakiau, keisčiausi kadrai su gyvūnais...

Dar apie Rikos-Angies mamą: į musų namus atsivedė dvi vadas kačiukų (kaime patys žinot kaip su tuo tvarkomės). Dabar pas mus kaip tik gyvena vienas iš jos vaikų - Denis. 

P.S. Ji čia tikrai panaši į anoreksikę.

Sunkus tas moterų gyvenimas, koks žvilgsnis...

Viena prieš žmonių pastatytą pasaulį...

Na, tai mūsų šeimos pasipūtėlė ir lepūnė Dina. Ta žuvis - tai jos vaikas. Kai jį augina, aš tampu jai didžiausia prieše. Jos net erzinti nereikėjo, kad padaryčiau tokį  kvailą kadrą, tiesiog priėjau.

Mūsų siela - Tina. Taip pat priklydėlė, kažkas pametė miške ir dar primušė. "Šlapia nosis". Kaip matot, net eidama šukuoti šuns, nešiodavausi fotoaparatą.

Denis, kaip iš Elvio dainos: "Oh, Danny Boy..." Irisės vaikas, kurį pasilikome. Nuo vaikystės bijo mano rožinių "botų", bet kodėl toks nustebęs/išsigandęs/susidomėjęs šioje nuotraukoje?

Nida. Ir anoniminio paukščio mirtis.

 Taip, aš tikrai padariau visą mirusio šuns fotosesiją. Buvo įdomu. Kaip matot ji vis dar mano kompiuterio atmintyje.

 Susimąstykit vairuotojai.

Kad pabaiga nebūtų tokia niūri. Nesujaudinkit, jis gyvas.

Taigi, tokios mano pirmosios nesveikos nuotraukos su gyvūnais, o kur dar su gamta ir žmonėmis, reikės imtis aktyvaus atminties valymo proceso.

Gero saulėto ryto;)