"Didieji lūkesčiai" 2012

Šiandien supratau, kad kalendorius pradeda tapti mano priešu. Laikas lekia per daug greitai, o aš kulvirščiais stengiuosi jį vytis, suspėti kartu su juo, bet nieko iš to neišeina. Negaliu patikėti, kad prabėgo ilgasis savaitgalis, savaitė, ištisa dienų virtinė, o aš, besivydama laiką, nuo jo atsilikau dar labiau. Įsisukus į tokį būvį net nebepastebi, nebespėji suskaičiuoti, kelintadienis šiandien. Kadangi šią savaitę tempai buvo tokie greiti, tai įsibėgėjimo įtakota, dvasiškai jaučiuosi lyg JAU įžengusi į penktadienį, tačiau fiziškai pas mane VIS DAR antradienis, nes nuo tada mano galva vargiai buvo pasiekusi pagalvę.

Vienintelis geras dalykas, kad jausdamasi „penktadienyje“ galiu kiek laiko skirti ir sau, nejausdama savigraužos, kad darau nusikaltimą ir išnaudoju „pagautą“ laiką netinkamai. Taigi, šį kartą, nusprendžiau kiek jo atsijoti ir dar vienai, lauktai, bet kine taip mano ir neišvystai, ekranizacijai. Tai dar viena, 2012-aisiais pasirodžiusi, Charles Dickenso romano „Didieji lūkesčiai“ ekranizacija, kurios režisavimo ėmėsi Mike Newell. Šis režisierius kino industrijoje tikrai ne naujokas, o jo darbų sąrašas gan įvairus, dirbta ir su „Persijos Princu“ (2010) ir su „Doniu Brasco“ (1999) ir su „Ketveriomis laidotuvėmis ir vestuvėmis“ (1994) bei Hariu Poteriu ir t.t.

Kadangi knygą, pagal kurią sukurtas filmas, sukirtau dar trindama mokyklos suolą, šios ekranizacijos laukiau lyg galėsiančios mano galvoje prikelti, vaizduotėje susikurtuosius Dickenso personažus. Žinau, toks, į savus išgyvenimus orientuotas, nusiteikimas ne per geriausias pradedant žiūrėti filmą, tačiau taip jau buvo.

Nežinau kodėl, bet net ir su netinkamu nusiteikimu pradėtas žiūrėti kūrinys manęs visiškai nesuerzino. Kažkaip mistiškai visa aplinka ir veikėjai, atitiko mano vaizduotėje išlikusį perskaitytos knygos vaizdą. Veikėjai, kurie man pasirodė tokie stiprūs, gyvi ir realūs skaitant romaną, ekranizacijoje buvo tokie patys.

Kas neskaitėte knygos, reikėtų trumpai apžvelgti istoriją, su kuria susidursime. Ta istorija bus apie našlaitį Pipą, kuris dar vaikystėje padeda iš kalėjimo pabėgusiam katorgininkui. Šis nepamiršta vaiko parodytos ištikimybės ir, prabėgus keletui metų Pipas gauna pranešimą, kad jis kviečiamas vykti į Londoną tapti džentelmenu, jį remiant paslaptingam globėjui, kurio pavardė negali būti atskleista. Pipas išvyksta, pradeda džentelmeno gyvenimą, bet šis nėra toks, kokio būtų galima tikėtis, atsiskleidžia tokio gyvenimo beprasmiškumas ir tuštumas.

 Žinoma, kokia būtų istorija, jei į ją neįsipintų ir meilė. Pipas taip pat ją patiria, deja, skiria ją netinkamai moteriai, kurią sutinka dar vaikystėje, tarnaudamas pas gan pakvaišusią, dėl jaunystėje patirtos psichologinės traumos, moterį. Jis įsimyli mergaitę, kuri jau nuo mažumės savo globėjos yra mokoma nekęsti vyrų.

„Didieji lūkesčiai“ man patinka dėl savo iškeliamų problemų. Viena iš tokių, tai ar verta gėdytis savo šaknų, pradedant naują gyvenimą ir siekiant daugiau; ar teisinga atstumti sau artimus žmonės vien dėl to, kad šie neatitinka to statuso į kurį yra taip netikėtai įžengiama. Būtent tai įžvelgsime Pipo ir jo „dėdės“ Džo santykiuose, kurie ilgainiui taps komplikuoti, atstumiant pastarąjį. Ši problema kaip viena svarbiausių pasirodo ir naujausioje filmo ekranizacijoje. Taip pat šioje paryškinamas būtent aristokratiško, filisteriškojo gyvenimo tuštumas. Apie tai byloja ne tik aplinka ir šių „džentelmenų“ elgesys, bet ir Pipo mylimoji, dažnai kartodama, kad ji neturi širdies, kitaip tariant, yra tuščia. Tiesa, Estelos personažas nėra vien tik blogas ar netinkamas, apie ją galime kalbėti ir ją suvokti kaip stiprią asmenybę, kuri net ir jausdama, kad jos elgesys klaidingas, neišsižada savo šaknų, jai įskiepytų principų, kur palūžta Pipas, atstumdamas savo augintoją. Kūrinyje tarsi supriešinami du pradai: natūralusis, neišprusęs gamtiškasis bei kultūra prisidengęs, arogantiškasis ir išprusęs. Pirmasis čia pateikiamas kaip idealas, kaip išsaugantis žmogiškumą, širdį, nuoširdumą, aukštuosius jausmus, net ir gyvenant priešingoje tam, skurdžioje, aplinkoje, o antrasis tarsi kritikuojamas už tai, kad, net ir viską turėdamas, skęsdamas prabangoje, jis neišsaugo humaniškumo ir visai neteisingai skirsto žmones pagal tai ką jie įgyja, o ne pagal tai ką turi.

Naujojoje ekranizacijoje Pipo vaidmens apsiėmė jau iš „Karo žirgo“ mums gerai pažįstamas Jeremy Irvin, jo mylimosios Estelos vaidmenį sukūrė man kol kas tik iš „epizodų“ pažįstama Holliday Grainger. Pereinant prie vyresniosios filmo kartos pasipila aukso monetos. Čia rasime ir Ralph Fiennes, paslaptingojo globėjo ir kalinio vaidmenyje; Helena Bonham Carter, kuri vėl sukurs, sau jau įprastą pastaraisiais metais, pasaulio nesuprastosios, raganiškų bruožų, savotiškos „pamišėlės“ vaidmenį. Labai įtikinamą vaidmenį sukuria Jason Flemyng vaidinatis Džo, o jau kultiniu galimas laikyti Robbie Coltrane įkūnija advokatą Jagersą.

Siūlyčiau nepraleisti šios ekranizacijos ir ją pamatyti visiems, besidomintiems tokio tipo kūriniais, taip pat tiems, kurie skaitė knygą ir tiems, kurie jos neskaitė. Pirmieji, neturėtų likti nuvilti, kadangi, tai tikrai stipri ir gerai "sukalta" ekranizacija, o antrieji galės susipažinti su gan tiksliai atkurtu romanu. Žinoma, kas matėte ankstesniąsias ekranizacijas nieko naujo nepamatysite ir šioje. Tik galbūt reikšminga tai, jog šioji, kaip ir kitos šiuo metu kaip iš kibiro vanduo pasipylusios ekranizacijos, įveda Dickenso kūrinį į XXI amžiaus būtį ir įveda to vertai.