Victor Hugo "Paryžiaus katedra"

Kartais būna taip, kad žmogus gali spyriotis kiek tik nori, o gyvenimas vis tiek priverčia padaryti viena ar kita. Būtent taip man atsitiko su V. Hugo kūriniu „Paryžiaus katedra“. Spyriojausi ir neskaičiau jo mokykliniais metais, spyriojausi ir neėmiau jo į rankas ir kaip laisvalaikio skaitinių, kol, galiausiai, universiteto dėka buvau priversta.

Kokie įspūdžiai perskaičius? Keisti. Susiskaldę. Nepateisinti. Hugo kūryba man jau pažystama, „Vargdienius“ ir „Žmogų, kuris juokėsi“, tiesiog dievinu, bet, deja, negaliu to pasakyti apie „Paryžiaus katedrą“.

Neišsigąskite, viskas su ta knyga gerai, gražus turinys, gražūs sentimentai nuolat kintančiam Paryžiui, gražūs veikėjai, bet tai nebuvo mano skaitinys. Pritrūko to, ką jau pažinau Hugo: negailestingo pataikymo į visuomenės skaudulius, tokio, koks atsiranda tik vėlyvesniojoje kūryboje. Šiame kūrinyje Hugo dar jaunas, dar neatėjęs iki savęs, bet jau pakeliui.

Suprantu už ką šis kūrinys garbstomas: XV amžiaus Paryžius jame tikrai įspūdingas, o dar įspūdingesni žmonės, kuriuos jame sutinkame, nuo paprasčiausių valkatų, beteisių čigonų, svajingų filosofų, švenčiančių studentų, atstumtojo kupriaus iki šventųjų dvasininkų, karaliaus pavaldinių ir pačio Liudviko XI. Visa tai Hugo sugeba sutalpinti gan mažoje knygutėje (bent palyginus su prieš tai mano perskaitytomis). Hugo prozos kūrinių stiprioji lytis ta, kad jis geba tokias skirtingas istorijas, tokius skirtingus veikėjus sulydyti į krūvą kaip niekas kitas. Netikėti istorijos vingiai tiesiog pakeri. Ir iki skausmo, atrodo, žinoma istorija čia atsiveria kaip jau pažįstamas, bet dar iki galo neištirtas pasaulis.

Kaži ar verta aprašinėti veikėjus, su kuriais susiduriame kūrinyje? Visi juos pažįsta iš filmų, miuziklų, dainų ir kt., kas tik neprikurta šia nemirštančia Hugo tematika. Galiu pasakyti, kad labiausiai knygoje mane sužavėjo tikrai ne Esmeralda, kaip skelbia knygos nugarėlė. Kaip norit taip, negaliu pateisinti tokio moters naivumo, kuris leidžia šitaip pamesti galvą dėl tuščiagalvio Febo.

Romane mane kaip tik sužavėjo Klodas Frolo ir Atsiskyrėlė. Šie išprotėję veikėjai buvo įdomūs, magnetizuojantys, bauginantys. Klodo „meilė“ Esmeraldai, kuri pražudo ją, pražudo jo dvasią ir jį patį, tarsi atspindi asketiškųjų viduramžių, kurie pasidavė atriedančio renesanso įtakai. Skaitydama apie Atsiskyrėlė tikrai jaučiau motinos neviltį, link išprotėjimo nuvedantį skausmą, netekus dukters ir gyvulišką motinišką kovingumą, už jos gyvybę, vėl susitikus. Kvazimodo personažas taip pat buvo šio to vertas, ypač kai baigė kaip šuo sekioti savo globėją Frolo ir už Esmeraldos mirtį išstūmė šį iš Katedros aukštumų (pakvimpa renesanso laisve?).

Negaliu sakyti, kad knyga man nepatiko. Bet joje nebuvo To, kas mane patrauktų į ją visu kuo. Telieka svarstyti, kad, galbūt, viskas būtų kitaip, jei vėlyvasis Hugo man nebūtų sugadinęs jaunesniojo vaizdo.

P.S. kad Esmeraldos ir trijų jos vyrų istorija tikrai nemirtinga ir populiari įrodo net ir lietuviai, pateikę šios interpretaciją gerai žinomos dainos pavidalu.