Šiandien apie
naują skandalingo ir originalaus režisieriaus Lars von Trier („Melancholia“ 2011, „Dogville“ 2003, „Dancer
in the Dark“ 2000) darbą „Nimfomanė“, kuris debiutavo šiuometiniame Berlyno kino festivalyje. Lietuvoje neapsieita be ilgų diskusijų ir
nepritarimo pliūpsnių, prieštaraujant, jog filmas būtų rodomas šalies kino
teatruose, visgi, pirma juostos dalis, pasiekė kino ekranus praeito savaitgalio
metu; o antroji bus pradėta rodyti jau Velykinio savaitgalio metu.
Drama Lars von
Trier žiūrovus įtraukia pasakodamas Džo, moters nimfomanės, gyvenimo istoriją.
Vieną žiemos vakarą eidamas namo geraširdis vyras, Seligmanas, užtinka tuščioje
gatvėje gulinčią sumuštą Džo. Vyras parsiveda ją namo, o moteris ima pasakoti
jam savo gyvenimo istoriją nuo pat jaunų dienų iki 50-ųjų gyvenimo metų: seksualumo
atradimas, pirmosios seksualinės patirtys ir pasitenkinimas (I dalis), kuris
vieną dieną ima ir dingsta, stimuliatorių paieškos, bandymai gydytis bei
susitaikymas su savo lemtimi (II) – visą šią turtingą moters patirčių virtinę
von Trier sėkmingai įamžina naujausioje kino juostoje.
„Nimfomanė“ tai, neslepiant kortų, ne tik stipriausias šio danų režisieriaus
darbas, bet apskritai, stipriausias kada nors pasirodęs filmas, pasakojąs apie
moters seksualinį gyvenimą, nimfomaniją. Jis neabejotinai nepatiks tiems, kas visada nori įsižeisti - davatkoms, ir daug diskusijų sukels atviro žvilgsnio auditorijoje. Šįkart Lars von Trier
pateikia atvirą, šiandienos pasaulyje gyvenančios ir savojo identiteto
ieškančios, jį pažinti bandančios, moters paveikslą, kuris nesitaiko prie
žiūrovų akių, o priverčia tai daryti patį žiūrovą. „Nimfomanė“, tai kūrinys,
kuris, net neabejoju, paliks žymę kino istorijoje.
Pagyrų nusipelno
visa kūrybinė grupė, bet, pasakysiu, kad viskuo galėjau patikėti, tik ne tuo,
kad jaunąją Džo suvaidinusiai Stacy Martin,
tai buvo pirmas vaidmuo. Visi žinome, ką geba tokie filme pasirodę aktoriai
kaip Uma Thurman,
Jamie Bell,
Willem Dafoe
ar vyresnę Džo įkūnijusi Charlotte Gainsbourg, tačiau, kad šių
pavardžių jūroje nenuskęstų jauna, dar niekam negirdėta, pavardė – retas nutikimas.
Stacy Martin – kaip tik tas retas nutikimas. Telieka tikėtis, kad ir ateityje
jos projektai bus tokie pat sėkmingi.
Taigis, kaip
čia viską trumpai susumojus... Filmas puikus, nors pati istorija tematiškai
nėra kažkas naujo kino ekranuose (prisiminkime, kad ir 2008-ųjų „Nimfomanės
užrašus“), bet pirmą kartą tokia istorija, apie moterį priklausomą nuo sekso, –
ar kaip mane pataisytų Džo, – apie moterį nimfomanę, yra papasakota kokybiškai,
atvirai, neklijuojant štampų ir nepaliekant jokių tabu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą