2014 m. balandžio 10 d., ketvirtadienis

"Nymphomaniac. Volume: I, II" 2014

Šiandien apie naują skandalingo ir originalaus režisieriaus Lars von Trier („Melancholia“ 2011, „Dogville“ 2003, „Dancer in the Dark“ 2000) darbą „Nimfomanė“, kuris debiutavo šiuometiniame Berlyno kino festivalyje. Lietuvoje neapsieita be ilgų diskusijų ir nepritarimo pliūpsnių, prieštaraujant, jog filmas būtų rodomas šalies kino teatruose, visgi, pirma juostos dalis, pasiekė kino ekranus praeito savaitgalio metu; o antroji bus pradėta rodyti jau Velykinio savaitgalio metu.
Drama Lars von Trier žiūrovus įtraukia pasakodamas Džo, moters nimfomanės, gyvenimo istoriją. Vieną žiemos vakarą eidamas namo geraširdis vyras, Seligmanas, užtinka tuščioje gatvėje gulinčią sumuštą Džo. Vyras parsiveda ją namo, o moteris ima pasakoti jam savo gyvenimo istoriją nuo pat jaunų dienų iki 50-ųjų gyvenimo metų: seksualumo atradimas, pirmosios seksualinės patirtys ir pasitenkinimas (I dalis), kuris vieną dieną ima ir dingsta, stimuliatorių paieškos, bandymai gydytis bei susitaikymas su savo lemtimi (II) – visą šią turtingą moters patirčių virtinę von Trier sėkmingai įamžina naujausioje kino juostoje.
„Nimfomanė“ tai, neslepiant kortų, ne tik stipriausias šio danų režisieriaus darbas, bet apskritai, stipriausias kada nors pasirodęs filmas, pasakojąs apie moters seksualinį gyvenimą, nimfomaniją. Jis neabejotinai nepatiks tiems, kas visada nori įsižeisti - davatkoms, ir daug diskusijų sukels atviro žvilgsnio auditorijoje. Šįkart Lars von Trier pateikia atvirą, šiandienos pasaulyje gyvenančios ir savojo identiteto ieškančios, jį pažinti bandančios, moters paveikslą, kuris nesitaiko prie žiūrovų akių, o priverčia tai daryti patį žiūrovą. „Nimfomanė“, tai kūrinys, kuris, net neabejoju, paliks žymę kino istorijoje.

Pagyrų nusipelno visa kūrybinė grupė, bet, pasakysiu, kad viskuo galėjau patikėti, tik ne tuo, kad jaunąją Džo suvaidinusiai Stacy Martin, tai buvo pirmas vaidmuo. Visi žinome, ką geba tokie filme pasirodę aktoriai kaip Uma Thurman, Jamie Bell, Willem Dafoe ar vyresnę Džo įkūnijusi Charlotte Gainsbourg, tačiau, kad šių pavardžių jūroje nenuskęstų jauna, dar niekam negirdėta, pavardė – retas nutikimas. Stacy Martin – kaip tik tas retas nutikimas. Telieka tikėtis, kad ir ateityje jos projektai bus tokie pat sėkmingi.
Taigis, kaip čia viską trumpai susumojus... Filmas puikus, nors pati istorija tematiškai nėra kažkas naujo kino ekranuose (prisiminkime, kad ir 2008-ųjų „Nimfomanės užrašus“), bet pirmą kartą tokia istorija, apie moterį priklausomą nuo sekso, – ar kaip mane pataisytų Džo, – apie moterį nimfomanę, yra papasakota kokybiškai, atvirai, neklijuojant štampų ir nepaliekant jokių tabu. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą