The Lobster 2015

Šiandien noriu atsijungti nuo besaikio vartojimo ir trumpam sustoti prie 2015-ais puikiai įvairiuose kino festivaliuose įvertinto graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos kūrinio The Lobster (Omaras).

Kino juosta nukelia į netolimą distopinę ateitį, kurioje vieniši (ar jais tapę) žmonės apgyvendinami Viešbutyje; jame per 45 dienas turi susirasti antrąją pusę arba bus paversti pačių pasirinktais gyvūnais.

Iš anksto žinodama tokią filmo anotaciją, tikėjausi, kad pažiūrėsiu dar vieną juostą, kurioje bus apmąstoma vienišumo šiame sociume problema, tačiau teko nusivilti – sulaukiau daug daugiau.

Filmas ne tik kalba apie vienišumą, apie vienišumo fabriką, kurį pavertėme savo tikrove (ir vis dar aktyviai verčiame). Taip pat jis kvestionuoja socialumą, kaip žmonių išradimą apskritai. Kalbama apie dalykus, kuriems ryžtamės, kad pabėgtume nuo vienatvės. Ir kaip lengvai žmonių rasė gali būti pavergta stipriai angažuotų struktūrų.

Gal ir keista, tačiau kūrinys man pasirodė artimesnis teatro vaidinimui, nei filmui. Kažkuo primenantis automatinį ir mechanizuotą Becketto pasaulį, kuriame žmones lyg teatrines lėles tampo kažkas kitas: sistema, normos, beprasmybė, negalėjimas, niekas. Lėti vienas kito medžioklės kadrai, vis pasikartojantys veiksmai, kelia jausmą, kad už kadro, už žodžių, už to kas pasakyta, dar kažkas slypi, o gal ir ne, bet tu vis tikiesi ir lauki...

Kino juostos charakteriai – stipriai paveikti sistemų, į kurias pakliuvę. Jie nekvestionuoja tų sistemų tiesų, moralės normų – priimdami viską, ką jos siūlo: Viešbutis – vienas kito medžioklę, būtinybę susirasti porą; Vienišųjų gauja – gyvenimą be flirto ir šaltą masturbaciją. Rašydama net ėmiau galvoti, jog visi filmo charakteriai (daugiau ar mažiau) yra paveikti Stokholmo sindromo. Jie yra pavergti savo kankintojų, persisėmę jų dogmomis. Ypač tai išryškėja stebint Emą, kuri už Vienišųjų gaujos taisyklių pažeidimą yra paverčiama akla, nors jai kalbant su Deividu galima pastebėti, kad dar ji laikosi Viešbučio nurodytų normų.

Filmo pabaiga – atvira. Žiūrovas paliekamas laukti ar Deividas išsidurs akis, kad taptų tikra Emos pora. Juk Viešbutyje jiems buvo pasakyta, kad poros turi būti viena į kitą panašios.

Neatsilaikiau ir, pasibaigus filmui, sukūriau savo pabaigą (nei optimistišką, nei pesimistišką).  Jis neišsidūrė akių, bet jai pasakė, kad išsidūrė. 

Bent jau norėčiau, kad jis būtų taip pasielgęs, nes tada...