Virginia Woolf "Į švyturį"

Vėl grįžtu prie literatūros. Šį kartą – prie daugiasluoksnės V. Woolf kūrybos.

Prisimenu, buvau kiek nustebusi, kai tuo pačiu metu tiek „Vagos“, tiek „Versus Aureus“ leidyklos sumanė išleisti tą patį autorės romaną „Į švyturį“ (2011). Visgi, pati pasirinkau „Vagos“ leidyklos romano leidimą. Sugundė Laimanto Jonušio vertimas, o kadangi su žodinga V. Woolf kūryba susiduriu ne pirmą kartą – rizikuoti visai nesinorėjo.

„Į švyturį“ – tai romanas, kuris pirmiausia smalsų skaitytoją gali sudominti faktu, kad jame aptinkama daug pačios autorės autobiografinių detalių. Viena mano Universiteto draugė apie taip parašė puikų tiriamąjį darbą, teigdama, kad, pasakodama apie Ramzių šeimos (bei šeimos svečių) atostogas vasarnamyje, vystydama pagrindines romano temas V. Woolf neišvengia savo pačios vaikystės prisiminimų apie savo šeimą.

Galima sakyti, kad „Į švyturį“ – tai pasakojimas apie pačios rašytojos vasaras, praleistas Sent Aivse. Atkuriamas jos tėvo (knygoje – ponas Ramzis) – mylimo, bet griežto Viktorijos laikų tirono, nuo „tikrojo“ gyvenimo nutolusio literato, kurio valiai ir sprendimams, visgi, niekas negali pasipriešinti – portretas. Įamžinamas ir motinos (knygoje – ponia Ramzi) grožis, rūpestingumas, praktiškumas ir matroniškumas – noras valdyti kitų gyvenimus ir sprendimus (juk savojo valdyti ji, aštuonių vaikų motina, jau negali).

Dėmesio verti ir kiti knygoje iškylantys personažai: visada į „stiklinę kelis lašus kažko“, t.y. opiumo, (p. 16) įsilašinusio ir dėl nelaimingos santuokos kenčiančio Augusto Karmaiklo, anksti mirusios ir tėvų numylėtos Pru bei kare gyvybės netekusio, daug žadančio matematiko Endriaus.

Ypač sudominatis Lilės Briskou portretas. Moters, kuri stengiasi tapti kūrybinga dailininke, kuri stebi viską iš šalies, kuri mąsto ir pastebi daugiau nei kiti. Lilę žeidžia vyrų despotizmas (požiūris į moterų kūrybą); paslapčia ji tarsi siekia rasti būdą iš jo išsivaduoti. Galima mąstyti, kad romane išreikštos Lilės mintys ir pasaulėžiūra artimiausia pačiai Virginijai arba jos seseriai Vanesai (taip pat dailininkei). Tiesa, romane Lilės nuotolis nuo Ramzų šeimos, feministinės mintys, susikaupimas į praeities ir realybės detales, stengiantis pro jas prasibrauti iki tikrosios esmės, man labiau priminė pačią romano autorę Woolf.

Visgi, autobiografinės detalės nėra vienintelė šio romano žinutė. „Į Švyturį“ – tai daugiasluoksnis romanas, susidedantis iš trijų skyrių. Jei pirmasis atveria langą į šviesią Ramzių šeimos praeitį, į šviesius vaikystės prisiminimus, tai antrasis skyrius tampa jo priešprieša – Ramzių vasarnamis aprašomas laikui einat, šalį siaubiant karui, šeimą niokojančių mirčių akivaizdoje. Po karo į vasarnamį grįžtama, bet prabėgęs laikas pakeitęs jo lankytojus.

„Į švyturį“ – tai nedidelis romanas, vaizduojantis Viktorijos laikotarpio šeimą, tačiau moderni temų įvairovė stebina: pasipriešinimas tironijai, neapykanta, noras valdyti laiką, grįžti amžinybėn – tai pagrindiniai mane knygos puslapiais vedę šleifai. Visgi, Woolf romanas nėra lengvai prieinamas; atrodytų – besiužetis kūrinys reikalauja rasti su juo santykį, gilintis ne į tai kas vyksta, bet į tai, kas nutylima, tad ieškantiems lengvo ir neįpareigojančio vakaro skaitinio šis romanas nebūtų geriausias pasirinkimas. Tačiau tiems, kas ieško žodingumo ir teksto gylio, polėkio – šis kūrinys kaip tik.

„Į švyturį“ – romanas, kurį skaitai kantriai: pasverdamas kiekvieną Woolf parinktą žodį, sekdamas tą pasąmonės srauto vejamą sakinį, bandydamas pagauti tą mintį, tą pagrindinę romano mintį, kuri tarsi pats švyturys – atrodo, jau pamatei švystelint jo šviesą... ji vilioja ir erzina ne tik ponią Ramzi... bet šviesa vėl dingsta... ir vėl atsiranda... Kviesdama skaitytoją ieškoti, plaukti švyturio link – dar kartą.

Palieku su romano ištrauka: 

„Štai jis priešais ją – gyvenimas. Gyvenimas: ji mąstė, bet minties neužbaigė. Pažvelgė į gyvenimą, nes aiškiai jautė jo buvimą, kažką tikra, kažką asmeniška, kuo ji nesidalina nei su vaikais, nei su vyru. Tarp jųdviejų vyko kažkoks sandėris, kur ji buvo vienoje pusėje, o gyvenimas kitoje, ir ji visada stengėsi įveikti jį, kaip ir jis ją; o kartais jiedu aiškindavosi (kai ji sėdėdavo viena), ji prisiminė buvus puikių susitaikymo scenų; bet, nors ir kaip keista, ji turi pripažinti, kad šis dalykas, vadinamas gyvenimu, dažniausiai jai atrodo baisus, priešiškas – tik suteik jam progą, tuoj šoks ant tavęs. Tos amžinos problemos – kančia, mirtis, skurdžiai. Net ir čia visada būna kokia nors nuo vėžio mirštanti moteris. Ir vis dėlto ji sakydavo visiems savo vaikams: jūs tai atlaikysit. Ji atkakliai tą kartojo aštuoniems žmoniems (o sąskaita už šiltnamį penkiasdešimt svarų). Dėl šios priežasties, žinant, kas jų laukia – meilė ir užmojai, ir apgailėtina vienatvė nykiose vietose, – ją dažnai apimdavo jausmas: kodėl jie turi užaugti ir viso to netekti? Ir tada ji tarė sau, mosuodama kardu prieš gyvenimą: nesąmonė. Jie bus visiškai laimingi“ (p. 63).