Spektaklis "Laisvi drugeliai"

 „Prašau tik būti laisvu. Drugeliai yra laisvi. Žmonija neatims iš manęs to, ką gamta suteikė drugeliams...“ Šįvakar Šiaulių dramos teatre skraidė drugeliai, atvežti Juozo Miltinio teatro, o frazė iš Dikenso romano tapo spektaklio „Laisvi drugeliai“ devizu.

Laisvi drugeliai“ pasaulio scenai buvo pristatyti 1969-aisiais Brodvėjuje. Spektaklis iš karto rado kelią į žiūrovų širdis – Brodvėjuje jis praleido tris sezonus ir buvo parodytas 1100 kartų. Jo autorius, niujorkietis Leonardas Geršas – žinomas dramaturgas bei scenaristas. Žymiausiu Geršo darbu yra laikomas jo spektaklis „Funny Face“, kuris autoriui pelnė Amerikos rašytojų Gildijos apdovanojimą, o ekranizuotame Holivudo miuzikle, sutiko vaidinti visų laikų kino žvaigždė – Audrey Hepburn.

„Laisvi drugeliai“ taip pat yra susilaukęs ekranizacijos; 1972-aisiais pasirodžiusiame kino filme pagrindinius vaidmenis sukūrė Goldie Hawn ir Edward Albert. Geršo pjesė remiasi tikra aklo teisininko Haroldo Krentso gyvenimo „komedija“. Draugystė su laisvų pažiūrų kaimyne, svajonė tapti profesionaliu dainininku bei visa komplikuojantys santykiai su kontroliuoti ir prižiūrėti mėgstančia motina, sudaro jaunuolio kasdienybę.

Ne veltui, jaunystės metai įvardijami, kaip maištų bei karo su aplinkiniu pasauliu metais; tačiau jie yra ir karas su savimi pačiu, saviais šešėliais, – manau, tai puikia atsiskleidžia spektaklio metu.

Lietuvių publikai šį spektaklį dar 2012-aisiais pristatė režisierius Dainius Kazlausakas, nepabijojęs pagrindiniam Donaldo Beikerio vaidmeniui pasikviesti naująjį Tadą Blindą – Mantą Jankavičių. Prisipažinsiu, į šį spektaklį ėjau, ne tik geros istorijos pamatyti, bet ir smalsumo vedama: kaip pavyks sukurti vaidmenį neprofesionaliam aktoriui? Turiu pasakyti, kad žodis „neprofesionaliam“ čia nelabai tinka – Manto vaidyba labai įtikinama; spektaklio kulminacijoje net šiurpuliukai bėgiojo. O Inga Jarkova, įkūnijusi Donio kaimynę, buvo tikras basos laisvės, nesivaržymo ir gėlių vaikų simbolis, kurios naivi gyvenimo filosofija privertė ne kartą nusišypsoti – žavėjo šios aktorės organiška ir natūrali vaidyba. Motinos, kuriai, kaip sako pats Donis, labai patinka vadovauti ir ruoštis isterijos priepuoliams, vaidmuo atiteko Astai Preidytei; nors, mano akimis, motina pjesėje pavaizduota labai jau tipiškai ir, žinoma, iš jaunimo žiūros taško (atseit, tu kvaila, nes ne mano „eros“), todėl kaži, ar visas aktorės meistriškumas galėjo atsiskleisti šiame vaidmenyje...

Labai labai norisi pagirti visus scenografus, tiek apšvietėjus, tiek butaforininkus ir dekoratorius – tai jų dėka Donio butas atrodo taip įspūdingai. Ir žinoma nereikia pamiršti muzikantų ir paties Manto, kurie spektaklį praturtino gyva muzika.

Laisvi drugeliai“, tai spektaklis apie meilę, jaunų žmonių kelią į brandą ir nugalėjimą tų šešėlių, kurie mums trukdo pasiekti tikrąją laisvę. Tai į populiariosios kultūros rūbą įvilktas nenuobodus, prisodrintas lengvo humoro ir vizualiai stiprus spektaklis, į kurį, patarčiau nueiti atviriems ir spalvingiems žmoniems; tiems, kurie neprieš atitrūkti nuo lietingų ir apniukusių lietuviškų orų, kiek paišdykauti ir pasijuokti su pjesės herojais ir truputėlį dėl jų (ir su jais) paliūdėti...