"Jeigu mirčiau krikščionybėj", arba atgailauk, moterie!

Jeigu mirčiau krikščionybėj

Jeigu mirčiau krikščionybėj –

tai tik klūpėdama ant kelių.

Taip nudžiuginčiau pagimdžiusias

mane ir parklūpojusias gyvenimus

„be nuodėmės“.

Jos išmokė ir mane klūpot –

prieš pusnuogį kūną savo sūnaus.

Vertė klūpėt ir pačios klūpojo

Menkindamos savo galias ir kūnus;

garbindamos valdovą, ir čia pat

už savo kvailumą atgailaudamos –

kaip patogu.

 Jos leidosi parklupdomos maldai

ir pripažino to, prieš kurį suklupo

bučiuot kojų, viršenybę.

Nieko nereiškiantis

mechaninis burnos ir liežuvio darbas:

maldos žodžius kartoja užsivedusios –

taip ir reikia savo giminės nusidėjėlėms.

Nenorėčiau mirti krikščionybėj –

ji leidžia išsipirkti saugų būvį klūpant,

Ji leidžia ir Magdaliete būt,

bet ne patirti dėl to malonumą.

Atgailauk, moterie!