Tuomet. Dabar.
Kažkada
Ir tuomet aš geidžiau būti:
Laike sustojus ir budinti.
Geidžiau tiesos ir Kitų rankų –
Širdį atidavus, tau atidaviau
Savos kelionės bilietą, tik maną.
Kvaila buvau, ateitį pralošus tavyje.
Nors žinojau...
Ir dabar aš norėčiau nebijoti:
Tavo nesaties ir sãvo bejėgiškumo.
Norėčiau drąsos ir ryžto –
Atsigręžt į svajonę, tiek laiko
Neteisingai mintyje užguitą.
Iš to, ką atėmei, bandau kurti save.
Nors nežinau...
Ir kažkada aš melsiu užmiršimo:
Savų klaidų ir neišsipildymų.
Melsiu tylos ir amžinos nebūties –
Prisiminimų karnavalas, žmonių
Maskaradas neleis man bluosto sudėt.
Naktyje aš atminsiu, tas dingusias rankas.
Ir nežinosiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą