Tolesni metai
Žinau, kada
priešaušrį išeina
Žiema, pasiėmusi su
savimi manęs
Mirtį. Įsikibusi į Jos
pašonę aš pati nueinu:
nesirūpindama – noriu
išeiti ar likti.
Žinau, kada sniegas
susigeria
į kapinių Žemę ir
kaip pūva pavasario
Tvano užlieti, kadais
mylėtieji –
Kaip laike supūva jų
atminimai.
Žinau, kaip pūvu
pati, pasirinkus
nematyt Atgimimo:
nebūnu, kai paliktuos
Namuos žaliuoja rūtos
ir žydi rugiai,
kada gyvi
prisiminimai vaikystės.
Žinau, kad tegrįšiu
kai merdės laukai.
Kada senos obelys bandys
atsimokėti Mirčiai
Savais lapais, o
dirvos jau bus išniekintos –
Žiema paslėps visų
gėdą ir išmokys mane.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą