Melancholijos anatomija
I
Ir kas tu esi? – dažnai klausiu,
nepažįstamo kūno lovoje, bet
mane pasitinka tik pratisas ligoninės
aparatų – skelbiančių mirtį – pyyyp.
Nes nebėra manęs manyje; aš tik
Stebėtoja; – auka to gražaus, bet luošo
Kūno: nepažįstamas jis man, o siela,
Apie kurią kalbi, – argi tai aš?
II
Prašau, surask mane ir atnešk
man. Aš pamečiau...
Pamečiau ką myliu, nebežinau
kuo tikiu, iš ko juokiuosi,
kas esu – ar žinojau kada? –
ir todėl prašau: surask ir atnešk man
mane. Pati surast nepajėgiu; –
vis tuščiom grįžtu: kas esu,
ko ieškot turiu – nežinau.
Tu ieškok. Ir suradęs atnešk man
mane. Išmokyk – kaip ja naudotis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą