Mano norai vasariui
dangų nešantis
vasario samanotas vėjas
atneša jūrą į mano kiemą
jo kalbų neatlaikiusios
glamonėjamos ir drėgnos linksta pušys
jis ne draugas mano
braškančiam stogui ir nukarusiai žinių
antenai
bet aš stoviu
pamiškėj vis giliau
ir giliau kvepiu
pasiduodu šaukdama nebyliai
kviečiu jį mane pasiimti taip
tyliai
pilve bangas kelia uraganas
ir aš dužčiau į vėją
palikus kaminą nevalytą ir juodą
uždusti
ir pelkę po kojom
palikčiau namus išdžiūti aš
būčiau pavasario vėjas
atnešantis jūrą į tavo kiemą keliautojas
už nieką neatsakingas
neščiau tik dangų
aš noriu grįžti kariauti
karus vandenų ir saulės
mylėtis su pilnatimi ir užmigti
tylai ant rankų bėgant
per jūras sušalus alsuoti speigu
ir būti sušildytam elektros laidų
pavargus puodeliui prisiėsčiau kavos
šalipais skaitovo ant kopos
pavartyčiau sudominusį tomą
ir vėl keliaučiau atsipūtęs
bet norėčiau grįžti
kiekvieną kartą
kiekvieną vasarį
į tavo pasmerktą kiemą
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą