Haruki Murakami "Mylimoji Sputnik"

Šiandien apie pirmąją pažintį su Haruki Murakami. Pradėjau ją nuo po ranka pasimaišiusio romano Mylimoji Sputnik (Baltos lankos, 2009). Ką galiu pasakyti. Pažintis: greita, žavinti ir įtraukianti.

Nors Murakami Japonijoje ir susilaukia kritikos (savo šalyje pranašu nebūsi) dėl nuotolio nuo tradicinės japonų kūrybos ir vakarietiškos kultūros propagavimo, nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), jo knygos pasaulyje muša skaitomumo rekordus, apie jas plačiai diskutuojama: kokiam žanrui priskirti jo kūrybą? Ir kas ji – išmanus triukas, ar vis dar įminimo laukianti kafkidostojevskiška literatūrinė misterija?

Knygoje susiduria trys veikėjai: knygos pasakotojas, jaunas mokytojas, tylomis mylintis savo draugę, jauną, balso niekaip negalinčią rasti, rašytoją Sumirę ir merginos darbdavė, per naktį pražilusi, Miū. Sumaištis jaunuolių gyvenime kyla tuomet, kai Sumirė kartu su Miū, kuriai jaučia fizinę trauką, išvyksta į Graikijos salą. Ir dingsta palikusi viską.

Romano pasakotojas stengiasi fiksuoti Sumirės gyvenimo istoriją objektyviai, nors ir negali atsiriboti nuo savo jausmų Sumirei. Tiesą pasakius, skaitant manęs neapleido jausmas, kad kažkur šį pasakotoją jau būsiu sutikusi; – ar galėjo tai būti Nikas Keravėjus iš neprilygstamojo F. S. Fitzgeraldo Didžiojo Getsbio? Tiek Niką, tiek Mylimosios Sputnik pasakotoją kankina susižavėjimas pagrindiniu knygos herojumi. Būtent pažintis su juo inspiruoja pokyčius jų asmeniniuose gyvenimuose: priverčia susimąstyti, dvasiškai ir morališkai subręsti; taip iki šiol buvęs tik istorijos pasakotojas atsiskleidžia kaip romano protagonistas.

Romano Mylimoji Sputnik veiksmą vienija meilės trikampis ir detektyvinė istorija – dažnai sutinkamos populiariosios literatūros priemonės siužetui ritinti, – tačiau sunkiai pavadinčiau knygą lengvais ir neįpareigojančiais savaitgalio skaitiniais. Nors rašytojo vaizdingi sakiniai ir slysta lyg per sviestą, tačiau jis moka ir sustoti, neįkyriai paaiškindamas ir išryškindamas svarbiausią – tereikia kartu sustoti ir įsiklausyti. Tiek meilės trikampis, tiek detektyvinė istorija autoriui nerūpi. Jam nerūpi atsakyti į klausimą kur dingo Sumirė, kas iš tiesų atsitiko. Susidarė įspūdis, kad svarbus tik pats įvykis ir tai, kaip jis paveikia ir keičia pagrindinį pasakotoją.

Mylimoji Sputnik romanas apie jaunystės svajones ir realybę. Apie sapno ir tikrovės, šiapusybės ir anapusybės, dvasios ir kūno susidūrimą. Tai knyga apie draugystę, meilę ir vienišumą. Apie netektis ir nusivylimą, kuris tampa akstinu gyventi toliau. Iš tiesų, tai romanas apie mus. Apie mus jaunus. Jaunus ir gyvenančius, tampančius, suvokiančius, ir susitaikančius.

Palieku su ištrauka:

„Po to, kai netekau Sumirės, aiškiai pamačiau nebeturįs viduje daugelio dalykų.Nelyginant atslūgus potvyniui nuo kranto pranyksta kai kurie daiktai. Ten liko man jokios prasmės nebeteikiantis sudarkytas ir tuščias pasaulis. Šaltas apytamsis pasaulis. Šitame naujame pasaulyje jau nebenutiks dalykai, nutikdavę tarp manęs ir Sumirės. Man tai buvo aišku.

Kiekvienas žmogus turi ypatingų dalykų, kuriuos gali gauti tik tam tikru gyvenimo metu. Tai it maža liepsnelė. Atidus ir laimingas žmogus ją stropiai saugo, tausoja ir gali gyventi ja kaip žibintu pasišviesdamas sau kelią. Bet kai ta liepsnelė užgęsta, jos jau nebesugrąžinsi. Aš netekau ne vien Sumirės. Kartu su ja praradau ir tą brangiąją liepsnelę.“