Jaroslavas Melnikas "Anoreksija"

Štai ir sutikti 2015-ieji. Nežinau kaip Jūs, bet aš visada juos mėgstu sutikti ramiai, su knyga rankoje. Juk sakoma, kad kaip naujus sutiksi...

Taigi, senuosius palydėjau ir naujus sutinku vartydama naujausią Jaroslavo Melniko darbą Anoreksija (Alma littera, 2014).

Jaroslavas Melnikas be abejonės man yra tas kūrėjas, kurio darbų su nekantrumu laukiu ir suryju. Tai kūrėjas, kuris turi ką pasakyti skaitytojui. Ne šiaip ką papezėti apie šį bei tą pakišant seniai girdėtas ir jau išmoktas tiesas, bet tikrai pasakyti, priverčiant skaitantį pamąstyti. Melniko metaforinis žodis yra aktualus. Aktualus ne kokiai nors kultūrai, bendruomenei, ne tam tikro statuso žmoniems, bet aktualus visai žmonijai, kadangi jis kalba mūsų sielai, mūsų moralei ir humaniškumui. Štai kodėl jo, mano taip numylėta ir per metus nutrinta, Maša, arba postfašizmas pretenduoja ir nusipelno būti išrinkta (laikau špygas) Metų knyga.

Ir nors prabėgus metams vis dar turiu ką pasakyti apie Mašą, šiandien mano akiratyje 22 apsakymų rinkinys.

Kaip teigia pats autorius, tai jo pirmasis trumpų apsakymų rinkinys, kuriame sudėti tiek „real“, tiek „sureal“ tematikos kūriniai. Pažymint tai, rastas ir įdomus leidybinis sprendimas, knygai parenkant akį patraukiantį įrišimą bei maketą; „real“ apsakymai nuo „sureal“ atskirti popieriaus spalva: „real“ – balti, o „sureal“ – pilki. Tačiau pati tik labai sąlygiškai ir atsargiai knygą skirstyčiau pagal šiuos puslapius. Tiek „real“, tiek „sureal“ kūriniuose abu šie pradai yra keistai persipynę, todėl perskirimas lyg ir nebuvo būtinas, bet, žinantį konservatyvumą linkusį lietuvišką protą, pageidautinas. Man tie patys „realistiški“ apsakymai, dėl savo siužeto ir pasirinkto pasakojimo rakurso labiau priartėjo prie siurrealistinės tikrovės, negu tikros realybės.

Rinkinio apsakymai labai paprasti: po ilgo nesimatymo susitikusios seserys neberanda bendrumo ir susipykusios išsiskiria; tėvas bando įveikti nepasitenkinimą dukros vaikinu; „kaulų maišas“ randa ją suprantantį vyrą; sutuoktinis, vieną rytą ne iš šio, nei iš to, ėmęs verkti ir nebegalintis sustoti ir t.t...

Tačiau, kad ir kokie skirtingi apsakymai bebūtų, juose visuose pastebimai tarp eilučių keliamas laisvės klausimas. Kiek pasirinkimų ir elgsenos laisvė mums yra žalinga, o kiek reikia ją išnaudoti? Tai aktualus šiais laikais klausimas, ypač žinant, kad kiekvienas žinome savo teises, bet spjauname į pareigas. Laisvė, už kurią taip kovojo žmonija, jau ėmė jai per brangiai atsieiti.

Kitas Jaroslavo Melniko rinkinyje dėmesį atkreipęs pradas – moteris. Tai į jos psichologijos gelmes autorius sugeba meistriškai prasiskverbti ir pavaizduoti jos kančios ir išgyvenimų alchemiją. Vyrų personažai ir jų veikimo principai prozoje yra gan aiškūs, bet vaizduojant moterį dažnai jaučiama (išlaikoma) paslaptis; ji artimesnė gamtos, o ne kultūriniam pradui. Sąmoningai tai daroma, ar ne, tačiau autoriaus pasirinkimas mane žavi, ypač jei atsižvelgsime į milijonus istorinių, mitologinių ir kultūrinių kontekstų, kuriuose moteris buvo siejama su dievybėmis ir kitais pasauliais – Melniko kūryba taip pat saugo tų mitų atgarsius.

Apskritai, negalėčiau tarti nė vieno blogo žodžio apie Anoreksiją, kadangi kiekvieną detalė čia ypatingai taikli ir jaučiama – parinkta gerai apmąsčius. Net pats pavadinimas, cituojant autorių, nebuvo atsitiktinis: „Pavadinimas „Anoreksija“ man patiko dėl to, kad jis daugiareikšmis. Tai ir išsekimas, nes mano herojai neretai patiria dramatiškus momentus, ir nuoroda į tai, kad jie yra už taip vadinamos „normos“ ribų. Bet tuo pačiu – tai ir „angeliškumas“, atitrūkimas nuo šios realybės. Juk žinome, kad tie žmonės, kurie serga tikrąja anoreksija, nori būti panašūs į angelus. Tai yra tapti bekūniai. Tai idealo siekimas. Deja, Žemėje neįgyvendinamas“.

Anoreksija – kūrinys, žavintis poetiško teksto ir siužetų derme; juo verta mėgautis lėtai, skaitant taupiai ir apmąstant kiekvieną situaciją, pro kurią savo herojus, link kažko kito, praveda Jaroslavas Melnikas.

Palieku su ištrauka iš rinkinio:

„Kurį laiką Minajeva stovėjo iki kaklo pelkėje, dairėsi aplinkui. Kad ir kaip keista, jai vėl pasidarė gera. Ji tarsi akimirką užstrigo tarp dviejų pasaulių – šito ir ano. Tai buvo taškas, kur ji nepriklausė nė vienam iš jų. Neįtikėtinos laisvės akimirka. Pasidarė aišku, kad iškeliauti, kaip ji tikėjosi, į kitą pasaulį jai nėra lemta. Trauka tam nežinomam pasauliui greitai blėso. Bet ir šis pasaulis, kuriame ji gyveno, kuriame dar kvėpavo, irgi buvo toli – nuo jo skyrė štai šita pelkė. Dėl to ji stovėjo visu kūnu jausdama ją apsikabinusią, raminančią, nesuvokiamos energijos pripildančią buizą. Nenorėjo jos palikti. Norėjo joje likti amžinai. Užstrigusi tarp gyvybės ir mirties. Vieną akimirką Minajeva patyrė pačią tikriausią palaimą – virš galvos skraidė laumžirgiai, dūzgė kažkokie vabzdžiai, girdėjosi paukščių giesmės. Ji nė nepajuto, kaip užmigo.

Miegojo stovėdama, laikoma sunkių primirkusių durpių. Neįtikėtinas reginys – nuoga moteris pelkėje užmerktomis akimis, paviršiuje kyšo tik galva su aplinkui išdrikusiais plaukais. Mieganti. Tik niekas šio reginio nematė, – nebent tik ta būtybė, kuri sukūrė tą moterį, tą pelkę, tą stebuklingą ir nesuprantamą pasaulį.“