E. Jelinek "Geidulys"

Prieš keletą savaičių baigiau skaityti knygą, trumpam pažadinusią mane iš letargo, kuriam pastaruoju metu esu linkusi atsiduoti, tad pamaniau, jog verta keliomis mintimis ir pasidalinti, o ne tik pasilikti sau.

Knyga, kuri susisėmė visą mano dėmesį, buvo E. Jelinek antipornografinis romanas Geidulys (Tyto Alba, 1998). Tai austrų rašytojos, 2004-aisiais apdovanotos Nobelio premija, darbas, pirmą kartą pasirodęs Vokietijoje 1989-aisiais.

Knyga pasakoja istoriją apie šeimą, kurią sudaro popieriaus fabriko direktorius Hermanas, jo žmona (namų šeimininkė Gertė) ir jų vaikas. Kai alpių kaimelyje, kuriame jie įsikūrę, ima siausti AIDS virus, vyras, iki tol savo seksualinius įgeidžius laisvai tenkinęs su bet kuria moterimi, grįžta pas savo žmoną. Kiekvieną dieną Gertė yra priversta kęsti jo primestą gašlumą ir tenkinti jo įnorius. Visą dieną dirbęs fabrike, vyras grįžta namo su vienintele mintimi: pasimėgauti moterimi, kuriai suteikia teisę ir privilegiją naudotis jo uždirbtais pinigais ir turtu. Jis jaučiasi turįs teisę elgtis kaip nori ir nevaržyti savęs, nes yra užtikrintas, kad suteikia moteriai viską, kad ji būtų patenkinta:

„Jis užsako savo žmonai žavingus apatinius iš katalogo, kad jos kūnas galėtų tvarkingai jam tarnauti. Išrenka pačius pasiučiausius, kad žiūrinėdama modelių nuotraukas jaustųsi nė kiek ne prastesnė“ <...> Pragyvenimui užsidirbti jai nereikia, išlaiko vyras“.

 Suteikęs savo moteriai „viską“ jis nesivaržo pasiimti grąžos:

„Jis nori (šeimos ratelį, prie keturių akių) įsisprausti į savo žmoną taip, kad pajustų savo ribas <...> Jis reikalauja, kad jo valdoma ir jį regeneruojanti žmona po namų stogu lauktų jo nuoga, kai savo kojomis sukoręs dvidešimt kilometrų pareina iš darbo.

Dar daugiau, moteris tampa gyvuliu, kuriam vyras gali įsakyti bet ką:

„Neseniai jis Gertei, savo žmonai, uždraudė net praustis, jam vienam, girdi, priklausąs ir jos kvapas <...> Šita moteris tarsi šleifą privalo iš paskos vilkti savo prakaito, šlapimo ir išmatų tvaiką, o jis, reikalui esant, tikrina, ar šis upelis ganėtinai sravus jo lovoje.“

Žinoma, kad tokia situacija moters negali tenkinti, o motinos pareigos jai tampa nebepakeliamos, savo sūnuje įžvelgiant tą vyrą, kuriuo jis taps: gašlų išnaudotoją, pinigų vergą, kuriam moteris reikalinga tik kaip geismo objektas ir reprezentacinė jo pergalių priemonė; tad Gertė pradeda stipriai gerti, dėl savo nuotykių pakliūva į žandarmeriją bei susiranda meilužį – jauną studentą Michaelį.

Iš vieno vyro glėbio, Gertė bėga į kito glėbį, tikėdamasis rasti išsigelbėjimą, užuovėją, tačiau autorės tapomas Michaelis yra tik dar vienas vyras, kuriam terūpi patenkinti savo geidulius:

„Su juo ji nori palikti šį pasaulį <...> Ji nori dar kartą pradėti viską iš naujo, lengvai dengiama veržliojo Michaelio. Užtat mes vadinkime dalykus tikraisiais jų vardais: šitas Michaelis negali leisti moteriai užgimti, priešingai, tam kliudo laikas, kuris jau praslinko nuo jos gimimo!”

Moteris Michaeliui nė kiek nerūpi, atvirkščiai, jis net juokiasi iš neįveikiamos Gertės aistros jam, įtraukdamas ją, į ketvirtą dešimtį įkopusią moterį, į jaunimo orgijas.

Kaip jau minėjau anksčiau, nors ir bando, tačiau neranda išsigelbėjimo Gertė ir motinystėje. Jos ir vaiko ryšys komplikuotas, kadangi vaikas yra berniukas, – Gertė įžvelgia, kad kažkada jis taps tokiu pat vyru, kaip jo tėvas, kad ji neturi jokios įtakos ir negali nieko pakeisti; nusivylusi Gertė mintyse šaukia:

„Sūnus priklauso jam!”

 Kartas nuo karto akcentuojama, kad vaikas kaip ir tėvas užaugęs grieš smuiku, imsis valdymo, įsakinės kitiems; ir visai nesvarbu, kad “jis visas jos pasaulis”.

Nebeapsikęsdama savo būties, kurioje ji turi paklusti, Gretė nusprendžia vaiką nužudyti, taip pirmą kartą knygoje parodoma, jog ji, moteris, taip pat gali priimti sprendimą, savo pačios, o ne kieno nors primestą. Gertė šiuo žingsniu tarsi išgelbėja visus nuo patriarchalinės, kapitalistinės, ateities:

“Priešingai visų lūkesčiams, nutiko taip, kad kaip tik jauniausias šeimos narys pirmasis išvys kvailą amžinybės veidą, ten, anapus visų pinigų, kurie, jei tik niekas neužmauna antsnukio nekliudomi skrieja aplink žemę, kad būtų galima apsipirkti.”

Savęs iš šito vyrų ir jų geidulių valdomo pasaulio Gertė nebegali išgelbėti, tačiau paskandindama vaiką ji tarsi gelbėja ne tik jį, bet ir ateities visuomenę, moterų visuomenę, darbininkų visuomenę, engiamuosius, nuo engiančiojo, kuris būtų išaugęs iš jos sūnaus; šiuo žingsniu maištaujama prieš patriarchatą ir bet kokią išnaudojimo formą, savo valios kitiems primetimą.

Geidulys, tai gili knygą, kurioje autorė metonimiškai naudodamasi vienos šeimos paveikslu, nutapo taiklų visos mūsų visuomenės veidą: iš vienos pusės hedonistinės, nevaldančios savo geidulių, o iš kitos – siekiančios primesti savo valią Kitam, nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar paprastas popieriaus fabriko darbininkas ir jo vaikai.

Žemai lenkiu galvą šiam kūriniui, ne tik kaip puikiai atskleidžiančiam socialines problemas, bet ir kaip meno kūriniui, praturtinančiam literatūrą. Nors kritikai ir ginčijasi ar E. Jelinek proza yra kas daugiau, nei šlykšti pornografija, aš net nesusimasčiau, į kurią pusę stoti. Ši proza nėra pornografija (nors skaitomas tekstas mūsų bobutes be abejonės priverstų susigriebti už širdies ir žegnotis), tiesiog autorė puikia naudoja mums pažįstamas priemones, pasakodama apie visai ką kitą – problemas, kurių mes kartais nei pastebime, nei norime suprasti.

Geidulį siūlau perskaityti visiems, kuriems aktuali kapitalizmo ir feminizmo kritika, meilė skoningai literatūrai bei stilingam ir muzikaliam metaforiniam žodžiui. Tai puiki knyga, verta būti įtraukta į gyvenimo skaitinių sąrašą.