Apgavystė
dienos kai dangus pranyko
romo stiklinės dugnas
nekenčiu švaraus popieriaus
ir sausros neapkenčiu
ji užvaldo priverstinai kai
užsidarau savy ir gydaus nuo
apgaulių į kurias per tave
save įtraukiau nenorom
kodėl...
išdaviau save tavim
buvo aiškūs dangaus kontūrai
tuomet
tikras įsitikinimų tiesas užmigdė romas
ir klaidų nėra tu sakei o gal aš
sakiau tau kad neklystume kartu bet
mūsų sukurtas dangus toks ryškus kol
tu tiki kad gali apgauti abu mus
naktim...
paryčiai arti ir išsiblaivius abiem liks
kartėlis burnoje dėl godaus gėrimo
spalvoto
dangaus išaušus nebeliko ir aš
perbėgau nuo tavęs į save
sugrįžau tieson iš kito apgavystės
o galbūt tik aš apgauta juk tai man
dangus pranyko visiškai ir liko
begalinis troškulys nakties
kai netikro ryškumo dangus švietė
likimui...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą