"Pabūgimas" (savęs)

Babūgimas 

 Vedantis iš proto, plaučius

 Dusinantis, troškimas apakimo,

 Troškimas meilės didelės, bet ar

 Ją sutikęs leistumeis tu mušamas taip,

 Kad savęs tau būtų negailu?

 Ne, todėl, kaip dulkių siurblio

 Pabūgęs šuo, apsisuki sutikęs, sprunki

 Nuo viso to, ko nori, ko geidi, - manais,

 Išgelbėt tuščia savo sielą, bet troškis

 Lieka įkyrus, neduoda jis ramybės dienomis,

 Primindamas ką savanaudiškai myli ir

 Nelieka nieko kito tau, tik kaip atsižadėjus

 Mylimo savęs maldauti kumščio išganingo,

 Kad nepatenkinantis noras leistų tau gyvent,

 Kvėpuot ir valgyt įprastai, o ne marintų.

 Todėl sumindai savąją puikybę ir kvailelį išdidumą,

 Atsiduodi tam, kam verčiamas viduj esi,

 Kumštį drąsiai priimi ir supranti, jog

 Meilės sau atsižadėjęs, pripildei

 Išganingai, - nors ne be naudos -

 Pasigailėtiną ir tuščią savo sielą.

"I Finally Found Someone"

Šiandien vėl grįžtu prie savo "vasariškos" užduoties, taigi, dar viena romantiška daina šįkart atliekama Barbaros Streisand ir Bryan‘o Adams‘o. Tai 1996-ųjų metų „I Finally Found Someone“. Daina Billbord‘e pasiekė 8-ąją vietą karčiausių šimtuke bei suteikė Barbarai garbę vėl atsidurti hitų sąrašuose po beveik dešimtmečio tylos.

„I Finally Found Someone“ pasirodė ir Streisand kurtame filme „The Mirror Has Two Faces“ bei buvo nominuota Oskarui.

2001-aisiais kantri dainininkai  Lorrie Morgan ir Sammy Kershaw įdainavo dainą savo albumui ir, negaliu sakyti, kad kantri skambesys ką iš jos atėmė (jei tik nepridėjo).

Kaži ar kam nors "I Finally Found Someone" yra negirdėta bent viena ausimi: myli ir dažnai prisimena ją mūsų lietuviškosios radijo stotys. Tiesa nesakau, kad kūrinys patenka į mano pačių mėgiamiausių duetų sąrašus (man patinka patys keisčiausi dalykai – kaip daugelis pasakytų), bet tai tikrai verta klausymo daina tiems, kas mėgsta klasikinę romantiką.

Palyginimui pridedu tiek originalią, tiek Morgan bei Kershaw atliekamas dainos versijas.

"Eden" 2013

Šiandien pas mane  Megan Griffiths 2013-ųjų filmas „Eden“ („Rojus“). Tai filmas pasakojantis istorija apie jauną azijietę merginą, kuri vieną vakarą yra pagrobiama nepažįstamo vaikino ir įtraukiama į nepilnamečių prostitucijos liūną. Eden – būtent tokį vardą jai atvykus duoda „stovyklos“ viršininkas, kuris be to yra ir Nevados valstijos policininkas.

Kaži ar pati mergina galėjo įsivaizduoti tai, ką pamatė atsidūrusi kartu su kitomis merginomis šitame nuošaliame prostitucijos gete. Grieštos taisyklės ir, tuo pačiu, lengvas chaosas šito geto „valdyboje“ verčia merginą stebėtis. Apie pabėgimą nėra ir ko galvoti – stovykla įkurta Nevados dykumoje, o pačiai jai yra grasinama.

Taip ir prabėga dveji metai. Bet Eden žino, kad neliks čia ilgai – ji pilnametė ir vaikinas, kuris ją užverbavo suklydo manydamas, kad ji jaunutė mergaitė. Žinodama kas šiame gete ištinka pilnametes (lavonas, lavonas, lavonas...) Eden supranta, kad turi griebtis bet kokių priemonių, jog išliktų. Todėl ji susidraugauja su jas klientams pristatančiu vairuotoju ir šefo dešiniąja ranka. Ši apsinarkašinusi, jautri, bet patikli asmenybė, pirmiausia, padeda Eden pelnat visų pasitikėjimą, puikios administratorės ir buhalterės vaidmenyje. Eden imasi iniciatyvos rodymo ir noro prisijungti prie „valdybos“, todėl gauna kai kurių privilegijų, kurios gali jai padėti...

Iš vienos pusės filmas puiki prevencinė priemonė prieš grįžimą „namo“ iš baro nepažįstamojo automobiliu. Iš kitos, stipri asmeninė išgyvenimo drama, kurioje norėdamas išlikti žmogus turi laužyti sau stuburą: slėpti žmogiškumą, principus ir įsitikinimus. Eden yra stipri kovotoja, tačiau tai, ką ji patiria pakeičia ją. Žmogus dėl išgyvenimo gali padaryti viską, net nukreipti ginklą į savo likimo draugę.

Galbūt todėl, po dviejų metų, skambindama savo tėvams Eden sukniai atsiliepia jų šaukiama tikruoju vardu – joje išgyventi pasisekė tik Eden.

Filmo žvaigždutei Jamie Chung „Southwest Film Festival“ už jos vaidmenį filme skyrė geriausios aktorės apdovanojimą, o režisierė taip pat neliko nepastebėta. Festivalių publika, kuriuose filmas buvo rodomas, savo balsus taip pat atidavė šiai istorijai.

„Eden“ - tai filmas, kuris pro akis prateka be didesnių sukrėtimų, o jį pažiūrėjus nelieka nemalonaus jausmo, todėl kitą rytą galima ramiai ir išsimiegojus keliauti darbo dirbti.

"Gaidžių peštynės - nėra teisių" arba, ko reikia atsisakyti?

Gaidžių peštynės – nėra teisių

Visuomenėj gyvenant dviejų dalykų reik atsisakyti, kurie

Ydomis jau tapę – sąžinę ir širdį nudvasinki ir padaryk, žmogau,

Tai kuo greičiau. Dabar gyvenant tik per galvas reikia lipti, šuoliuoti

Kaip žirgui iš šachmatų, ar politikui monopolio be ūsų, bet kaip gi

Tai darysi, mielas, jei jausi tu, žmogau, kaip skauda po tavim

Pamintąjam, netekusiam ir rankų, kojų, - laisvo judėjimo tų šalininkių.

Žinodamas, kad darbas tavo tai, - žalot dvasias ir kūnus, - kaži ar su

Sąžine toli nueitum, bet kitaip, jei jos atsisakei ir perkamas tapai.

Dabar gyvent lengviau tau pasidarė, svajones savas, tu, pildai ir naudoji

Žmones lyg figūrėles žaidimo, kuris turės atnešti savanaudžiui dar

Didesnę sėkmę. Greitai ėmei tu tukti ir pagurklį įgijai nuo kepintų aliejuje

Lašišų ir brangiųjų „rojaus“ austrių sumuštinukų, - keista, kad

Svajonės tavo pasirodė tokios mažos ir apribojai jas tik maistu ir pinigais.

Tik, argi, namas, pinigai, kelionės tikrai patenkina tau širdį; ypač kai

Žinai kas paslėpta ir užkasta po jais? Ah, tiesa, juk ir širdies

Atsisakai, kad nepasitenkinimas būtimi ir neviltis tavęs tik neužpultų

Kur kada, supratus, jog gyvenime nedavei sau nieko, nepadarei

„kažko“, o tik persivalgei vargšų dirbančiųjų bei alkanųjų sąskaita.

Keistas tas gyvenimas, žmogau, kurį gyvent pradėjom tik

Dėl maisto, valdžios ir nutukimo. Nebereikia jį gyvenant nei kūrėjo,

Kuris atsimerkt mus verstų prieš save pačius, pabust iš

Savavališkos hipnozės. Nebereikia čia ir mokytojo, kurį vaikai jau

Laisvai vargeta vadina (dėkokim sau patiem), - juk dundukų

Minioje plojimai skamba garsesni Cinoberiui, kurs, deja, Cachesas buvo.

Niekas nebenori dirbti sunkiai iš idėjos ar iš pašaukimo, o

Renkasi ir trokšta profesijų lengviausių, kur reikalavimai tik du yra:

Sąžinės, širdies atsisakyki ir tada palaimingai pildyti galėsi

Ribotus sąrašus svajonių, šuoliuodamas ir žalodamas (o ką žinai)

Galvas drąsiai, atimdamas paskutinį kąsnį. Visa tai tave prie „dievo“ artins

Greitai per trumpalaikių daiktų perviršį bei maistą ir klozeto tvaiką.

Tiesa, lieka dar pasirinkimas vietoj Cinoberio būti minioje dundukų,

Bet šitų svajonės juk tos pačios – pinigai, kelionės, maistas ir, gal, seksas.

Nuo tavęs jie skiriasi tik tuo, jog juodadarbiai, nesiekia jie valdžios,

Bet laukia, kad tu pasiimtum diržą ir nemokytinus juos

Plaktum, jog turėtų šie kuo skųstis. Neturi jie daug proto, todėl

Nesuprantama dirbtinė tavo erudicija dundukams ir nekenčia jie tų

Žodžių, kuriems išversti reik žodyną pasiimti. Todėl dažnai stebime vieni

Kitus kartu besipešant gaidžių ringe ir suprantame, kad nėra jau

Sąjungininkų, kurie padėtų saugot sąžinę ir širdį – visi sušvinkę tapom.

"We've Got Tonight"

Ar pas Jus šiandiena lietinga? Pas mane ką tik pylė kaip iš kibiro, bet, kai pro langą veržiasi gaivūs šviežio oro gūsiai, žmogus, negali skųstis oru. Pamaniau, visai neblogai būtų vėl grįšti prie savo nevykusio sumanymo apie senus gerus duetus bei balades, daužančias (arba klijuojančias) širdis.

Taigi, nakčiai artėjant, pas mane groja 1978-ųjų Bob‘o Seger‘io parašyta baladė „We‘ve Got Tonight“. Pirmiausia daina pasirodė jo paties albume „Stranger in Town“ ir buvo atlikta kaip solo kūrinys. Vos išleistas hitas tikrai nespinduliavo sėkme, tačiau jį perleidus 1995-aisiais situacija Bob‘ui tapo palankesnė. Tiesa, reikia paminėti, jog orginale daina nebuvo pavadinta „We‘ve Got Tonight“ („Mes turim šiąnakt“), o vadinosi „We‘ve Got Tonite“, kiek žinau, tonite yra sprogstamoji medžiaga, ar kažkas panašaus, taigi, verčiant būtų kažkas panašaus į „mes turim sprogmenų“ (cha, cha, cha).

Kur gi aš nuklydau...A, taip. Visgi, didžiausios sėkmės Amerikoje daina buvo susilaukusi 1983-aisiais, kai ją sudainavo ir savo albumą taip pavadino Kenny Rogers; šią dainą kantri romantikas sudainavo su pop žvaigždute Sheena Easton ir kūrinys tuomet pasiekė pirmąją vietą Billbord‘o kantri singlų lentelėje.

2002-aisiais „We‘ve Got Tonight“ vėl atgimė, tik šį kart jau už Atlanto; ją kartu su Lulu sudainavo Ronan‘as Keating‘as, visiems gerai pažystamas, jei ne kaip solo atlikėjas, tai kaip vienas iš „Boyzone“ vyrukų. Šiųdviejų versija tapo tarptautiniu hitu: Belgijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Australijoje, Anglijoje ir t.t. Tik ne visur daina buvo atliekama kartu su Lulu. Kartu su šia atlikėja įdainuotas įrašas buvo išleistas Jungtinėje Karalystėje; su Jeanette Biedermann - Vokietijoje, o Italijoje jas dvi pakeitė Giorgia.

Ką galiu apie šią dainą pasakyti pati, nenupildinėdama sausų faktų? Hmmm... Jei jau nusprendžiau apie ją parašyti čia, tai tikrai nemanau apie ją nieko blogo. Tai geras kūrinys (ypač jei priimsime jį originaliu pavadinimu).

Kaip įprasta, pridedu visas kūrinio versijas, apie kurias papostringavau. Pati lieku prie Rogers ir Easton versijos, o Jūs?