Linda Olsson "Dainuosiu tau švelnias dainas"

 

 

Baigta. Nepaisant atsipūsti retai beleidžiančių darbų darbelių, visgi išpuolė akimirka ir sau, praleista su Lindos Olsson romanu Dainuosiu tau švelnias dainas. Linda Olsson – švedų rašytoja, apkeliavusi daugelį kraštų, o dabar gyvenanti Naujojoje Zelandijoje. Jos pirmoji knyga Dainuosiu tau švelnias dainas pasaulio šviesą išvydo 2005-aisiais, o 2010-aisiais leidykla Svajonių knygos pristatė jį ir Lietuvos skaitytojams.

Veronika, jauna, ketvirtą dešimtį pradėjusi, rašytoja, atvyksta į mažą Švedijos kaimelį, kur pasislėpusi tikisi atsigauti po paslaptingos ją ištikusios tragedijos bei parašyti knygą. Ją sudomina priešais jos namą įsikūrusi senyvo amžiaus moteris, kurią kaimelio gyventojai vadina ragana, moteriai parūpsta sužinoti šios moters istoriją. Netikėtai susirgusią Veroniką, apsiima paslaugyti ne kas kitas, kaip kaimelio ragana Astrida; ir taip susipažįsta dvi moterys: vienai gyvenimas dar prieš akis, kitai – jau išgyventas, viena – apkeliavusi daug pasaulio kraštų, kita – niekada neiškišusi nosies iš gimtojo kaimelio; nė viena dar numano, kaip stipriai jos gali viena kitai padėti...

Knyga – tai keisto dviejų moterų ryšio balsas. Ryšio, kuris galbūt niekada nebūtų užsimezgęs, jei ne kiekvienos gyvenimuose patirta aistra ir meilė, – tempiamos įsivėlusios paslapčių ir skausmo tinkluose. Iš šio ryšio, tyloje gimsta draugystė, knygoje suvešinti kartu su Švedijos kaiman ateinančia vasara. Knyga – tai šių moterų išpažintis viena kitai, išpažintis, kurią moteris patiki kitai moteriai, apsivalydama ir tikėdamasi supratimo atnešto palengvėjimo.

Nors knyga apie moters širdį, pilną tik jai žinomų paslapčių, kurios knygoje atskleidžiamos lėtai ir tyliai (matyt turint intencijų taip sužaisti skaitytojo jausmais), kaži ar suspenso nuotaiką galėtume laikyti stipriąja knygos puse; – bent jau man šios paslaptys, kai nuo jų galiausiai buvo sumastyta numesti skraistes, nesukėlė didelio įspūdžio. Kur kas didesnį įspūdį paliko pačios veikėjos, Veronika su Astrida; tarp jų užsimezgusio ryšio išprovokuotos išpažintys ir paprasti, bet tuo ir įtaigūs samprotavimai apie gyvenimą ir mirtį, apie prasmę gyventi, gyvenimą sau ir gyvenimą kitiems – jo žlugimą.

Lindos Olsson sukurtam tekstui netrūksta, kaip rašoma knygos nugarėlėje, santūrumo, o žodžiams –  poetikos. Įdomu, jog kiekvieną knygos skyrių atidaro eilėraščio citata, kurioje fiksuojama pagrindinė skyriaus mintis, taip suartinant būties poetiką ir kasdienybės prozą.

Kaži kiek tekste gyva ir senoji literatūrinė maniera, vaizduoti įvykius tik šventinėmis dienomis (Valpurgijos diena, vidurvasario šventė, gimtadienis, vestuvės, Kalėdos, laidotuvės, išlydėtuvės ir sutiktuvės), arba nepraleidžiant jų paminėti, kaip kelrodžių žmogaus būtyje ir kasdienybės tėkmėje; net tie patys vakarienės ritualai, turėtų daug kalbėti. Galbūt apie moters ir gamtos ryšį, o gal tai vienas ir tas pats, įprasminti ir kenčiantys visuomenės sukurtoje kultūroje? Gal.

Dainuosiu tau švelnias dainas – rudens knyga, atmintyje įsirėžusi kartu su pirmosiomis balomis, kurios jau nebeišdžius iki pat pavasario. Tai tylus ir kontempliatyvus kūrinys; paprastas, tačiau ne prastas skaitinys, kuriame panorėję galime rasti daugiau, nei kartais tikimės.

Palieku su ištrauka:

„Vestuvių išvakarėse sėdėjau savo kambaryje, pasidėjusi ant kelių dėžę su mamos vestuvine suknele. Atvožiau dangtį, atsargiai išėmiau suknelę ir priglaudžiau prie kūno. Įsikniaubiau į ją veidu, užsimerkiau ir įkvėpaiu. Neužuodžiau jokio kvapo. Sausas šilkas šiugždėjo palei odą, bet neturėjo ką pasakyti. Užsidėjau nuotakos šydą ant plaukų ir atisėdau nuoga priešais veidrodį. Ant pečių krito nėriniai. Žvelgiau į veidą. Blyškų ovalą mėlynomis akimis, irgi įdėmiai dyrantį į mane. Smiliumi perbraukiau antakius. Nosį. Lūpas. Pakėliau rankas ir žvelgiau į jas, glosčiau kreminę vidinės pusės odą. Atrišau plaukų juostelę, iššukavau ilgus plaukus pirštais ir leidau jiems apkristi krūtis ir pečius. Pro akis nepraslydo nė menkiausia kūno detalė <...> Troškau įsiminti visa, prieš leisdama tam numirti <...>

        Mano vyras vedė ūkį. Jis vedė žemę ir namą. Rugių, bulvių ir linų laukus. Vaismedžių sodą ir pievas. Miškus ir medieną. Dar jis vedė šeimos vardą. O mano tėvas manė sulygęs dėl savo ir ūkio ateities.
        Aš ištekėjau už mirties.“