"Kėdė", arba rudens vaizdelis

Kėdė

Kėdė ant kurios augta,

padengta keliais

emalės sluoksniais:

pro rudens pūdomo

klevo lapo spalvą

šviečia šūdas, o po jais

laikus, kai tavęs nebuvo,

 mena tikroji pušis. –

Tą kėdę, tokią mažą,

senelio tvirtintą nekartą,

matai liūčiai nuėjus;

tuščioj dirvoj, tarsi

ten būtų išaugus:

nuo drėgmės ir

iš žemės kylančio šalčio

atsiplaudę dažai, dažno sėdesio

nugludinti nelygumai.

Tiek darbų

ant jos nudirbta sėdint:

nuimti burokai,

nuvalyti kopūstai,

išižyti žirniai ir pupos.

Bet kodėl pamiršta ji 
darbus nudirbus?